O štai dar Juodajam ir Rudajam buvus vaikais, vienu metu, pavyzdžiui, 1520 m., gyveno dar du Mikalojai Radvilos. Vienas –jų pusbrolis, tuo metu jau Žemaitijos vyskupas, o kitas – dėdė – Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris.
Išskirianti šio vardo suteikimo aplinkybė – jį gaudavo pirmagimiai Radvilų sūnūs. Pirmasis šį krikščionišką vardą turėjo, tiesa, beveik jo nenaudojo, Radvila Astikaitis. Tokį pat vardą jis suteikė savo sūnui Mikalojui Radvilaičiui, o šis savo sūnui ir t. t.
Tuo pačiu metu giminėje radosi ir iš karto į kartą paveldimas Radvilos vardas. Tokios tendencijos radimasis susijęs su pokyčiais giminės struktūroje bei pirmagimystės stiprėjimu. Vis labiau giminę imta suvokti kaip vertikalią palikuonių tąsą laike – nuo giminės pirmtako per vyriškąją liniją. Vienu metu įpėdinystės ir tąsos įspūdis giminėje buvo toks stiprus, kad vienas Mikalojus Radvila kartais save net vadino Antruoju.
Jau vėliau giminės istorikams ir genealogams gausybė Radvilų bendravardžių ir jų numeravimas kėlė galvos skausmą, šie neretai būdavo paprasčiausiai sumaišomi, o paplitusį Mikalojaus vardą imta aiškinti sąmoningu giminės sprendimu bei pamaldumu Šv. Mikalojui.
