Interneto ateitis pakibo ant plauko

Vokietijos „Piratų partijos“ atstovė Julia Reda savo asmeninėje svetainėje pateikia kelių itin aktualių įstatymo straipsnių analizę – ir kas bus, jei jie bus patvirtinti.

„Straipsnis 11: „nuorodos mokestis“ su vos keliomis nesvarbiomis išimtimis: 1) Šalys narės suteiks leidėjams (išskirtines teises atkurti ir daryti prieinamais visuomenei savo darbus) taip, kad jie galėtų gauti sąžiningą ir proporcingą atlygį už informacinės visuomenės paslaugų tiekėjų vykdomą skaitmeninį jų publikacijų naudojimą.“

Štai kaip nustatomas „nuorodos mokestis“:

Autorinės teisės saugo kūrybingumą: kad darbas būtų saugomas, jis turi atitikti peržengti „originalumo slenkstį“. Naujasis įstatymas šia prasme naujų autorinių teisių (priklausančių autoriui) nenustato, tik „gretutines“ (priklausančias leidėjui) – o joms, toks slenkstis netaikomas.

Kadangi įstatyme kitos ribos nenustatytos, jis apimtų net trumpiausias atkarpėles ir grynai faktines antraštes, tarkime „Angela Merkel susitiko su Theresa May“.

Nuorodos, nerodančios, kur veda, būtų tokios pat naudingos, kaip kelio ženklai be užrašų, įsitikinusi J.Reda. Būtent todėl nuorodose dažnai naudojamos trumpos ištraukos iš teksto, į kurį jos veda – dažniausiai pavadinimas.

Panašiai veikia ir „Facebook“, „Twitter“ ar „Reddit“ tarnybos – į adreso eilutę įkėlus nuorodą, prideda mažutį paveikslėlį ir pusę sakinio iš straipsnio, į kurį ta nuoroda veda. Jie tai daro ne tam, kad vogtų turinį, o reklamuodami jį: labiau tikėtina, kad bus paspausta būtent tokia nuoroda. Tiesą sakant, svetainių savininkai neriasi iš kailio, kad šis vaizdelis atrodytų būtent taip, kaip jie nori.

Jei 11 straipsnis įsigalios, publikuoti tokias ištraukas – tad ir tokias nuorodas – išskirtinę teisę turės leidėjai. Visi kiti turės gauti iš jų licenciją, teigia ekspertė.

„Bet ar pagrįsta vadinti tai „mokesčiu“? Tiksliau būtų „ištraukų lincencijavimo įpareigojimas“, bet paprastiems žmonėms tai sunkiai suprantama. O leidėjai tikisi, kad tai veiks kaip mokestis: leidėjai nori, ne kad dėl šio licencijavimo įpareigojimo būtų mažiau ištraukų, o tik už jų naudojimą gauti papildomą užmokestį“, – rašo J.Reda. Paaiškinime 32 rašoma: „Įtraukimas į paieškos programų rezultatus neturėtų būti laikomas sąžiningu ir proporcingu atlygiu“. „Jie nenori, kad paieškos programų kūrėjai galėtų teigti, kad galimybės rasti naujienų straipsnį suteikimas yra pakankamas užmokestis už ištraukos panaudojimą)“ – mano „Piratų Partijos“ atstovė.

„1a. [Šis straipsnis] atskiriems vartotojams neužkirs kelio teisėtam privačiam ir nekomerciniam spaudos publikacijų naudojimui.“

Nors ES komisija norėjo, kad už ištraukas mokėtų visi, įskaitant ir individualius asmenis, Teisės reikalų komitetas nori apriboti tai interneto platformomis, teigia J.Reda.

„Bet juk dabar būtent platformas individai ir naudoja, dalindamiesi naujienomis. Šiais laikais nedaug kas rengia savo tinklaraštį: gerai tai ar blogai, tačiau dabar reiškiamės komercinėse platformose“, – rašo laisvo interneto aktyvistė. Pasak jos, šis įstatymas reiškia, kad tos platformos turės nebeleisti mums dalintis nuorodomis (su ištraukomis), kurių platinimui neturime licencijos. „Iš esmės tai ribos galimybę teisėtai, privačiais ir nekomerciniais tikslais aptarti dienos naujienas su draugais, – įspėja J.Reda. – Manyti, kad visos platformos tiesiog įsigys licencijas iš visų ES šalių naujienų šaltinių – iliuzija. Tai praktiškai neįmanoma. Daug labiau tikėtina, kad taip bus sukurtas dar vienas geoblokavimo sluoksnis, pateiksiantis tokią klaidos žinutę:

J.Reda mano, kad šiuo atveju labiausiai nukentės nedidelėse šalyse narėse gyvenantys žmonės – ir norintys pateikt nuorodas į menkiau žinomus šaltinius – taip vyks žmonių diskriminacija pagal šalį ir nukentės žiniasklaidos pliuralizmas.

„2a. [Šis straipsnis] neapims hipernuorodų.“

„Kaip jau išsiaiškinome, tai, ką įprastai vadiname „nuoroda“ yra ir ištrauka. Niekur šiame ar kokiame ankstesniame ES nėra sakoma, kad „hipernuorodos kūrimas“ apima ir ištraukos – ar netgi vien antraštės – atkūrimą. Europos teismas tokio sprendimo nepriėmė. Taigi, neapima, – rašo politikė. Ši išimtis suteikia teisę skelbti tokias nuorodas: „ Paspauskite čia, ir perskaitykite BBC straipsnį apie šį įstatymą “ – bet ne tokias, kokiomis esame įpratę dalintis su draugais internete. Taip norėta nuraminti visuomenę.“

„(34) Šalys narės turėtų užtikrinti tokias pat teises ir apribojimus, kaip [autorinių teisių turėtojas]“

Pasak J.Reda'os, toks užtikrinimas kelia ne vieną problemą: visų pirma, jis pasirenkamas, tad Europoje jo įgyvendinimas labai skirsis – dar viena įstatymo, kurio pavadinime kalbama apie „Vieningą skaitmeninę rinką“ nesėkmė.

Antra, autorinių teisių įstatyme nėra „citavimo išimties“, teigia laisvo interneto šalininkė. Pasak jos, kai kurios ištraukos, kai kuriame kontekse, kai kuriose šalyse narėse gali būti laikomos citatomis, bet daugelyje „citata“ veikiau primena nuorodą į mokslinį straipsnį, nei ištrauką, kuria dalinamasi socialinio tinklo profilyje: ji turi būti didesnio autorinio darbo dalis, kuri turi būti neatskiriamai susijusi su cituojama ištrauka. Daugelis nuorodų tokių kriterijų neatitinka. Pavyzdžiui: Prancūzijoje citavimo išimtis netaikoma paveikslėliams, tad ištraukoje sumažintų atvaizdų būti negalėtų.

Šios išimtys yra neefektyvios ir nebeleis laisvai kurti hipernuorodų.

„Europos parlamentui pateikta dabartinė 11 straipsnio versija labai smarkiai suvaržys įprastą veiklą internete: dalinimąsi naujienų nuorodomis. Garsiausi Europos intelektinės nuosavybės teisės mokslo bendruomenės atstovai reiškia kritika, kaip jie sako patys: Ši nauja teisė ekonomiškai nepagrįsta, ji stabdys laisvą keitimąsi informacija, nepadės žurnalistams ir pakenks mažiems leidėjams. EP nariai neturėtų jo patvirtinti“, – apibendrina J.Reda.

Pažiūrėkime, kada taikomas 13 straipsnis:

„2. 4a. „Internetinio turinio platinimo tarnyba“ reiškia (interneto) tarnybą, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra kaupti ir suteikti visuomenei optimizuotą prieigą prie jos naudotojų įkeltų autorinėmis teisėmis saugomų darbų. (37a)… (tarnyboms, kurios) optimizuoja turinį, įskaitant, be viso kito, įkeltų darbų reklamavimą, pateikimą, žymėjimą, kuravimą, tęsimą…“

„Kitaip tariant: 13 straipsnis taikomas bet kuriai platformai, kurioje yra įkėlimo forma ir bet kuriai programėlei su mygtuku „Skelbti“, – rašo J.Reda. – Atkreipkite dėmesį, kad „autorinių teisių saugomi darbai“ nereiškia „autorines teises pažeidžiančių darbų“ – tai tiesiog darbai, kurie automatiškai saugomi autorinėmis teisėmis – tokie, kaip tekstas, fotografijos ir vaizdo medžiaga, t.y. praktiškai visi įrašai ir įkėlimai. O kai įkėlimų „optimizavimui“ priskiriamas netgi jų pateikimas, apibrėžties sritis dėl to nė trupučio nesusiaurėja.“

Bet politikė įspėja, kad kitas sakinys apibrėžia siauras išimtis: „Wikipedia“, „GitHub“, „eBay“, tam tikros mokslo darbų repozitorijos ir privačios debesų kompiuterijos svetaines (bet kad šiukštu neturėtų funkcijos „dalintis“). „Šios išimtys nėra kaip nors logiškai susietos, jose tiesiog išvardinami garsiausi įstatymo kritikai – o kuo blogesnės visos kitos platformos, kurių naudotojai taip akylai ES įstatymų leidybos procesų nestebi, ar kurios dar net neįkurtos?“ – pastebi „Piratų partijos“ narė.

„1a. (…) Internetinės turinio dalinimosi tarnybos atlieka komunikavimą su visuomene ir sudaro atitinkamas licencijavimo sutartis su autorinių teisių savininkais (…)“

Teisės reikalų komitetas nori padaryti platformas tiesiogiai atsakingas už vartotojų atliekamus autorinių teisių pažeidimus, įsitikinusi J.Reda: „Tai – egzistencinė grėsmė visoms internetinėms platformoms, kuriose galima palikti įrašus ar įkelti failus“.

Apibrėžus, kad platformos – o ne jų naudotojai – „komunikuoja“ įkeltus darbus „visuomenei“, jiems tenka tokia pati atsakomybė už jų naudotojų veiksmus – lyg jos pačios būtų tuos veiksmus atlikusios, komentuoja politikė. „Įsivaizduokime kompaniją, kuri sukūrė programėlę, skirtą žmonėms dalintis savo kačių vaizdais. Ir jei nors vienas iš milijonų „CatVideoWorld3000“ programos naudotojų įrašys Holivudo filmą iš kino teatro ekrano – o ne savo kačiuką – teisiškai tai bus toks pat nusikaltimas, lyg programėlės darbuotojai patys tyčia būtų pažeidę autorines teises, siekdami iš to pasipelnyti. Teisės požiūriu, „The Pirate Bay“, „MegaUpload“ ir „Napster“ buvo daug nekaltesni, nei bet kuri svetainė, turinti įkėlimo formą“, – teikia pavyzdį Europos Parlamento narė.

Kad visiškai atitiktų įpareigojimą „sudaryti licencijavimo sutartis su autorinių teisių turėtojais“, platformos turėt iš anksto gauti viso pasaulio autorinėmis teisėmis saugomų darbų licencijas, įspėja J.Reda: „Netgi tokiems milžinams kaip „Spotify“ nepavyksta licencijuoti visos muzikos – o tai daug lengviau, nei, pavyzdžiui, visų pasaulyje egzistuojančių fotografijų licencijavimas, ar visų rašto darbų. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Neturėdamos licencijavimo susitarimo, interneto turinio platinimo tarnybos imsis tinkamų ir proporcingų veiksmų, kad autorinėmis ar gretutinėmis teisėmis apsaugoti darbai nebūtų prieinami, o šių teisių nepažeidžiantys darbai liktų prieinami.“

Taigi, „licencijavimo susitarimo nebuvimas“ bus standartinis atvejis, apimsiantis beveik visus interneto įrašus ir įkėlimus. Jokia platforma negalės garantuoti, kad jų turimos licencijavimo sutartys apims visus jos vartotojų įkeliamus failus – tad visos platformos privalės daryti tai, kas nurodyta straipsnyje.

O ką reiškia „priemonės, kad autorines ar gretutines teises pažeidžiantys darbai nebūtų prieinami“? Užuomina yra kitame paragrafe:

„(38) […] priemonės, užtikrinančios jų vartotojų įkeltų darbų apsaugą, įdiegiant efektyvias technologijas.“

„Taigi, turime „efektyvias technologijas“ „neleidžiančias pasiekti“ nelicencijuotų darbų. Aišku, kad tai reiškia įkeliamų failų filtrus, prieš įkėlimą tikrinančius kiekvieną failą, ar jis nepažeidžia autorinių teisių“, – apibendrina politikė.

Pasak jos, tokie filtrai neišvengiamai blokuos teisėtą išraišką (įskaitant – bet jokiu būdu neapsiribojant – memus), nes jie neatskirs teisėto naudojimo – tokio, kaip citavimas – nuo pažeidimo. „Įstatyme sakoma „šių teisių nepažeidžiantys darbai liks prieinami“, bet jei ko nors neužblokavus, platforma bus tiesiogiai atsakinga, o blokavimas blogiausiu atveju reikš vartotojo skundą, akivaizdu, kaip jos elgsis“, – įspėja J.Reda. Ji perspėja laukti tokių klaidų pranešimų:

Politikė taip pat nurodo, kad 15 už tai balsavusių EP Teisės komiteto narių balsavo ir už kitą, akivaizdžiai kai kam naudingą, pataisą:

„(39c) Turinio atpažinimo technologijų rinka jau gerai išvystyta (…) Tačiau kadangi nėra aiškių teisinių įpareigojimų tokias technologijas naudoti, dominuojanys rinkos operatoriai šiuos įrankius naudoti atsisako (…)“

„Tad, aišku kaip dieną: 13 straipsnio tikslas „aiškių teisinių įpareigojimų naudoti“ „turinio atpažinimo technologijas“ įtvirtinimas“, rašo J.Reda. Ir atkreipia dėmesį, kad kažkoks saugiklis lyg ir yra:

„1b. Šalys narės užtikrins, kad tokių priemonių įgyvendinimas […] atitiktų 15 straipsnį E-Komercijos direktyvą], kur tai galima atlikti, kad tai nereikštų bendro įpareigojimo internetinio turinio platinimo paslaugų tiekėjams stebėti visą perduodamą ar saugomą informaciją.“

„Bendro stebėjimo netaikymas“ reiškia įkėlimo filtrų nenaudojimą. Bet prieš apsidžiaugiant, reikėtų pastebėti, kad taikomi tik E-Komercijos direktyvoje numatyti apribojimai. Ir:

„(38) Internetinio turinio platinimo paslaugos tiekėjai […] negali turėti naudos iš E-Komercijos direktyvos 14 ir 15 straipsnio išimčių.“

Tad, jei paslauga patenka į E-Komercijos direktyvos 14 ir 15 straipsnio rėmus (jie nurodo vienas kitą), stebėjimo atlikti nereikia, apibendrina vokietė. Bet tuo pačiu, tarnybos, kuriose galima įkelti failus, į šią sritį nepatenka. Pasak politikės, šie paragrafai tereiškia, kad talpinimo paslaugų (vietos internete/serverių nuomos) tiekėjai neturi sekti savo naudotojų – tarnybos, kurios leidžia įrašus ar failų įkėlimus, stebėti privalės.

Nepaisant ne tokio bauginamo tono, toks 13 straipsnis, koks pateikiamas Europos Parlamentui, įdiegia būtent tokias „cenzūros mašinas“, kurias Pasaulinio tinklo išradėjaspavadino „beprecedenčiu žingsniu link sekimo ir kontrolės“, teigia Julia Reda ir tvirtina, kad nepriklausomi mokslininkai pritaria, kad taip ir yra.

„Europos parlamento nariai turėtų straipsniui nepritarti, – įsitikinusi ji. – Turint omenyje didžiulę tikimybę, kad koks nors pažeidimas atsitiktinai gali pasmukti, būtų keista, jei filtrus praeitų bet koks įrašas ar failas, nepažymėtas Holivudo ar muzikos pramonės atspaudu. Internetas vis labiau primins kabelinę TV, kur keli didieji žaidėjai kontroliuoja, ką galima transliuoti“.