Jei domitės psichologija, ar kada nors teko jos mokytis, tikrai žinosite apie ką šis eksperimentas ir kaip jis vyko. Jei ne, bent jau jo pavadinimą tikrai turėjote girdėti. Bet kas jei iš tikrųjų šis populiarus, visame pasaulyje žinomas eksperimentas buvo melas?
Kas yra Stanfordo kalėjimo eksperimentas?
1971 m. Stanfordo universiteto profesorius Philipas Zimbardo pakvietė savanorius absolventus, kurie turėjo įkūnyti kalėjimo prižiūrėtojų ir kalinių vaidmenis universiteto rūsyje įrengtame kalėjime. Eksperimentas turėjo trukti 14 dienų, tačiau buvo nutrauktas anksčiau dėl to, kad kaliniai ir prižiūrėtojai į savo vaidmenis įsijautė kiek per daug.
Nepaisant to, Stanfordo kalėjimo eksperimentas tapo plačiai žinomas. Jis buvo naudojamas parodyti kaip žmonės, kuriems suteikiama galia, ima ja piktnaudžiauti, o tie, iš kurių galia yra atimama, puola į neviltį.
Dabar eksperimentas susilaukė didelės kritikos. Internetinė svetainė „Vox“ nesenai paskelbė, kad Stanfordo kalėjimo eksperimentas yra labai klaidingas ir ne tik dėl jo abejotinos etikos ir konkrečių duomenų trūkumo, bet dėl melo.
Gerai apgalvota apgaulė
Per 50 metų eksperimentas kėlė daugybė diskusijų, tačiau pagrindiniu kalbų objektu dabar tapo filosofijos daktaro ir žurnalisto Beno Blumo darbas. Jis tyrinėjo eksperimento metu darytus vaizdo ir garso įrašus.
„Kalinys, kuris, kaip žinome, pirmasis palūžo, iš tikrųjų viską suvaidino“, – rašo B.Blumas. Vaidmenį atlikęs kalinys pats tai prisipažino žurnalistui per interviu.
Jis taip pat teigia, kad kalėjimo prižiūrėtojai, kurie ėmė elgtis sadistiškai, iš tikrųjų tai darė ne savo nuožiūra, o buvo apmokyti kaip tai daryti. Jiems taip pat buvo įsakyta būti piktiems.
Eksperimente prižiūrėtojai patys sugalvojo savo pačių griežtas taisykles, tačiau jie jas tikriausiai kopijavo iš anksčiau vykusio, daug trumpesnio netikro kalėjimo eksperimento. Gali būti, kad apie skirtingas taisykles jiems papasakojo ir buvęs kalinys Sanas Quentinas, kuris eksperimente dalyvavo kaip konsultantas.
Kodėl reikėjo meluoti?
Turbūt visiems kyla klausimas kam reikėjo viso šio melo, bet kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausiai reikia žinoti kodėl apskritai B.Blumas nusprendė tyrinėti P.Zimbardo senai atliktą eksperimentą. Pasirodo, kad žurnalistas turi pusbrolį anksčiau tarnavusį Amerikos kariuomenėje – Alexą Blumą. Jis 2009 m. buvo suimtas dėl banko apiplėšimo.
A.Blumas gavo išskirtinę lygtinę bausmę iš dalies dėl eksperto liudytojo psichologo. Jo vardas? Turbūt atspėjote, kad tai buvo F.Zimbardo.
Tai būtų galima pavadinti interesų konfliktu, išskyrus tai, kad B.Blumo tyrinėjimas yra nukreiptas į tą patį žmogų, kuris padėjo jo pusbroliui. Žinoma, filosofo tyrinėjimai žymiam psichologui tikrai nepadeda.
B.Blumas sako radęs įrodymų vaizdo ir garso įrašuose, kurie visiškai paneigia psichologo teiginius, o taip pat ir jo liudijimus Kongrese. Tai yra triuškinantis pralaimėjimas.
Žinoma, vis tiek išlieka smalsu, kam reikėjo meluoti? Kodėl P.Zimbardo reikėjo suklastoti eksperimento rezultatus ir kodėl jame dalyvavę studentai su tuo sutiko?
B.Blumo paaiškinimas yra labai paprastas. Jo nuomone, studentai, vaidinę kalinius ir prižiūrėtojus, galvojo kaip tęsti mokslus ir tiesiog nesigilino į eksperimento tikslus.
Net pats P.Zimbardo nenumanė, kad jo eksperimentas turės tokią didelę įtaką. Iš dalies tai įvyko dėl to, kad eksperimentas paskelbtas būtent tuo metu, kai žmonės pradėjo intensyviai diskutuoti apie kalėjimų sąlygas.
Trumpai tariant, nei vienas iš eksperimente dalyvavusių žmonių negalvojo, kad šis darbas bus populiarus dar ir po 50 metų. Po B.Blumo interviu su P.Zimbardo, žurnalistas padarė išvadą, kad eksperimentas tapo psichologo gyvenimo darbu ir kad ginti jį jam nepatinka.
„Po pokalbio su tavimi, aš daugiau nedarysiu jokių interviu apie tai. Tai tik laiko švaistymas. Šis eksperimentas tapo populiariausiu psichologijos istorijoje. Aš šio šio darbo nebeginsiu, gynyba yra jo ilgaamžiškumas“, – B.Blumas cituoja P.Zimbardo.
Parengta pagal Inc.com
