Keisčiausi žmonijos ginklai: nuo roboto šuns iki vištomis šildomos minos (pirma dalis)

Žinoma, šunys visada buvo naudojami karyboje – nuo bombų aptikimo uostant iki ryšininkų, tad nenuostabu, kad šioje robotizacijos eroje atsirado ir „Big Dog“ – kompanijos “Boston Dynamics” sukurtas robotas, pritaikytas sudėtingoms vietovėms, per kurias jis gali tempti sunkius krovinius, ir dabar yra išbandomas Afganistane.

Didžiulis, bet visai netykus padaras (sakoma, kad jo garsas primena bičių spiečiaus dūzgimą) visiškai netinka žvalgybai, bet 109 kg sveriančio padaro užduotis ir nėra tokia – iš tiesų tai yra nešulinis šuo, galintis panešti iki 45 kg krovinius.

Šis ginklas nežudo – vietoje to lazerio spinduliu akina. Ginklas, pavadintas PHASR (angl. personal halting and stimulation response rifle) iš esmės prilygsta dideliam kiekiui lazerinių rodyklių, naudojamų paskaitose ir pan., ir yra skirtas laikinai sukelti aklumą. Ginklo tikslas – apakinti nusikaltėlius ir padaryti juos neveiksniais tol, kol bus suimti ar kitaip neutralizuoti.

Vis dėlto, „fazeris“ turi vieną problemą: Jungtinės Tautos dar 1995 m. yra uždraudusios akinančių ginklų naudojimą.

Perkūnas, Thoras, Dzeusas – visi šie dievai garsėjo žaibų svaidymu, bet kartais fikcija ir fantazija tampa ir realybe: „Picatinny Arsenal“ iš Niudžersio sukūrė ginklą, kuris trankosi žaibais ir kuria „plazmos kanalą“. Pasak pranešimo spaudai, ginklas veikia tada, kai nutaikomas į objektą, kurio elektros laidumas didesnis nei oro ar žemės, o taikinys parenkamas didelės koncentracijos lazerio spinduliu, tad ginklo tikslumas – tikrai didelis.

Arba „pulsed energy projectile“. Tai – dar vienas nemirtinas ginklas, kuriamas JAV kariuomenei. Ginklo veikimas toks: lazerio spindulys iššaunamas į taikinį ir taip sukuria nedidelę sprogstančią plazmos „kišenę“. Pasak „Global security“, hipotetiškai tai turėtų sukurti slėgimo bangą, kuri pagriauna taikinį, o tai pat sukelia skausmo pojūtį.

„Project Pigeon“ (liet. „Projektas „Balandis“) – tai bandymas sukurti balandžiais nukreipiamas bombas. Paukščiams buvo rodomos taikinių nuotraukos siekiant, kad šie atpažintų objektus realybėje. Programa buvo bandyta 1944, o vėliau atnaujinta 1948 ir pavadinta „Project Orcon“, bet galiausiai šią sritį išstūmė naujosios elektroninės sistemos.

Daugiau apie balandžių pritaikymą bombardavimui galima pamatyti Amerikos istorijos muziejuje Vašingtone.

Be šunų ir balandžių, karybos istorijoje buvo bandomi panaudoti ir šikšnosparniai – ir tokia idėja Antrojo pasaulinio karo metu kilo JAV jūrų pėstininkams. Idėja buvo paprasta: paversti šikšnosparnius kamikadzėmis tam, kad to nereikėtų daryti žmonėms.

Idėją pasiūlė vienas Pensilvanijos dantistas, įkvėptas apsilankymo Carlsbado Olose Naujajame Meksike, kuriose gyvena didelė šikšnosparnių populiacija.

Pati idėja? Pritvirtinti prie šikšnosparnio sprogmenis ir išmokyti jį echolokacijos būdu atpažinti taikinį. Ir nors prasidėjusių eksperimentų metu buvo dirbama su tūkstančiais šikšnosparnių, galiausiai projektas buvo nutrauktas – nes atominės bombos projektas pasirodė daugiau žadantis.

Sovietų sąjunga irgi nevengė gyvūnų militarizacijos idėjos – ir čia buvo pasitelkti delfinai.

Projektas Sevastopolio okeanariume buvo pradėtas septintajame dešimtmetyje, ir delfinai buvo mokomi ieškoti nuskendusių kovinių galvučių ar kitų objektų, o taip pat gabenti ekipuotę. Beje, panašiais mokymais užsiėmė ir JAV, tik čia jie buvo mokomi ne gabenti ginklus ar žudyti priešus – nes delfinui susidūrė su problemomis atpažįstant draugus nuo priešų.

Šaltojo karo įkarštyje D. Britanija sugalvojo kurti 8 tonų branduolinį ginklą, pavadintą Mėlynuoju Povu. Tai turėjo būti branduolinė mina, kuri turėjo būti paslėpta Vokietijoje, ir ji turėjo būti detonuota tada, jei sovietai būtų pradėję invaziją į Rytus.

Bet čia kilo viena problema – žemė taip įšaldavo, kad mina nesuveikdavo net ir bandymų metu. Ir čia buvo pateikti keli keisti pasiūlymai. Pirmasis buvo apkamšyti miną stiklo pluošto pagalvėmis. Antrasis – apšiltinti ginklą specialiomis kapsulėmis su vištomis, kuriose deguonies, vandens ir maisto pakaktų savaitei. Buvo teigiama, kad vištų sugeneruojamos šilumos būtų pakakę užtikrinti reikiamą minos funkcionalumą, bet projektas buvo sustabdytas dėl galimo per didelio radioaktyviojo užterštumo.

Vienas iš būdų sukurti daugiau griaunamosios jėgos – sukurti ją nesunaikinamą. JAV agentūra DARPA kurį laiką dirbo prie projektų, kuriais buvo siekiama sukurti „nenužudomus“ karius – ar bent jau atsparesnius pasikėsinimams, ištvermingesnius ir pakantesnius ekstremalios aplinkos iššūkiams. Vienas projektas, pavadintas „Inner Armor“ (liet. vidiniai šarvai), gilinosi į genetines savybes, kurios paprastiesiems ruoniams ir archeobakterijoms leidžia keliauti dienų dienas be sustojimo, išgyventi po vandeniu, kur labai nedaug deguonies ar pagyti nuo apsinuodjimo radiacija ar cheminiais ginklais.

Kaip to buvo siekiama? Buvo planuojamos neurologinės manipuliacijos maitinant karius specialiais „vitaminais“, kurie užtikrintų tokį padidintą atsparumą.

Ginklai nebūtinai visada turi žeisti kūną. Kartais jie gali gali daryti žalą ir protui.

Šeštajame dešimtmetyje CŽV tyrė tokių psichoaktyvių medžiagų, kaip LSD ir pan., teikiamus efektus. Ir vienas iš agentūros sukurtų nemirtinų ginklų buvo vadinamoji BZ bomba – kasetinė bomba, užpildyta haliucinogenu 3-kvinuklidinilo benzilatu. Vienas iš ginklo poveikį savanoriškai patyrusių karių vėliau pasakojo apie keistus ir baugius sapnus, nuolatinį nerimą, nesugebėjimą susikoncentruoti ir galvos skausmus.

Projektas buvo sustabdytas, nes BZ bombos veikimas buvo pripažintas pernelyg nenuspėjamu.

Antrojo pasaulinio karo metu britai buvo sumąstę tikrą šaltąjį ginklą – masyvų lėktuvnešį, kuo iš tiesų turėjo tapti gerai įtvirtintas aisbergas. Visa ši idėja vadinosi „Project Habakkuk“.

Idėjos esmė – sumaišius šiek tiek minkštos medienos masės su vandeniu, sukurti nesulaužomą struktūrą, kuri neištirptų mėnesius, bet kurios gamyba būtų labai pigi: paprasčiausius platformos taisymus būtų galima atlikti tiesiog užpilant vandens.

Leidimą kurti tokį dalyką 1943-iaisiais pasirašė legendinis Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, bet ilgainiui paaiškėjo, kad realūs reikalavimai tokio dalyko statyboms yra per dideli. Visų pirma, tokio dalyko gamybai būtų prireikę milžiniškų šaldymo sistemų, o antra – tokia milžiniška struktūra būtų buvusi neįtikėtinai lėta ir sunki.

Kartais ginklas gali būti visiškai pakvaišusiu ne dėl jo konstrukcijos ar idėjos, bet dėl dydžio. Ir vieną tokį, pakrikštytą „Big Babylon“ septintajame dešimtmetyje pasiūlė vienas britų išradėjas – pabaisišką superginklą, kurio vien vamzdis siektų 156 metrus, o visas jis turėjo būti tokio dydžio, kad net turėjo būti matomas iš kosmoso.

Įdomu tai, kad nors ginklas taip ir netapo realybe septintajame dešimtmetyje, 1988 šį monstrą Irano diktatoriui Saddamui Husseinui buvo pradėjęs kurti kanadietis Geraldas Bullas – ir jam pavyko pristatyti net kelis prototipus.

Vis dėlto, galutinis G.Bullo tikslas buvo pritaikyti šį ginklą palydovų leidimui į kosmosą. Ir tai – gerokai protingesnė idėja, nes karo lauke tokie ginklai būtų nepraktiški dėl savo nejudrumo.