Technologas laikosi nuomonės, kad robotai yra naujoji technologijų karta ir verslai juos pirks (ar samdys) kaip pagalbą darbuotojams. Apie tai Lrytas.lt ir kalbasi su R.Walkeriu – apie robotiką, jos iššūkius, privalumus ir pavojus šiandien besikeičiančiame pasaulyje.
– Kaip Jūs atradote robotiką?
Technologija mane žavėjo visada, nuo jauniausių dienų. Prisimenu, kaip ankstyvoje paauglystėje dalyvaudavau vasarinėse kompiuterijos stovyklose, ir ten 1987-aisiais sutikau “Shadow Robot Company” įkūrėją Richardą Greenhillą. Jis dirbo prie namų roboto kūrimo projekto, ir paklausiau, ar galėčiau prisijungti. Su savo sukurti dvikoju konstruktu dalyvavome Robotų Olimpiadoje du kartus, ir antrą kartą laimėjome „Geriausio Roboto“ kategorijoje – aplenkdami daug prestižinių universitetų ir kitų aukštųjų technologijų organizacijų sukurtų įrenginių. Taip augo mano meilė robotikai, ir kaip prisijungiau prie „Shadow Robot Company“.
– Kaip apibrėžtumėte, kas yra robotas – ir kas nėra? Pavyzdžiui, tie dideli mechanizmai iš filmo „Pacific Rim“ – tai robotai ar tik egzoskeletai?
Su robotika yra toks keistas dalykas, kad jos apibrėžimas labai priklausys nuo to, į ką kreipsiesi prašydamas jį suformuluoti. Tiesą sakant, net robotikos specialistai tarpusavyje skiriasi pagal tai, ką jie išskiria kaip požymius, pagal kuriuos galima būtų išvesti universalią robotikos sąvoką. Kai galų gale sutarsime, kas yra tas robotas, tada ir galėsime iki galo pasinerti į problemą, kaip sukurti daugiau robotų, padedančių spręsti realaus pasaulio problemas.
Bet kad suprastume, kas yra robotas, pradžiai galima būtų pateikti kad ir tokį apibrėžimą: tai yra fizinė būtybė – kai kas pasakytų, mašina ar įrenginys, agentas – kuri gali būti kompiuteriu užprogramuota atlikti kompleksines užduotis ar veiksmus automatiškai, dažniausiai naudojantis dirbtiniu intelektu.
Bet egzistuoja ginčas, kiek turi būti protinga mašina, kad ją galima būtų pavadinti robotu. Neretai galima išgirsti, kad dronai yra „skraidantys robotai“, o egzoskeletai – „dėvimi robotai“, bet čia jau įžengiame į pilkąją zoną. Kadangi terminas „robotas“ neturi aiškaus apibrėžimo, jį lengvai galima susieti ar supainioti su kitomis mašinomis ar įrenginiais, kurie yra panašūs struktūra ar naudojamomis funkcijomis.
– Žmonės bijo, kad robotai atims jų darbus, bet robotų kūrėjai ramina, kad tai bus ne darbo perėmimas, o pagalba. Bet ar tai nebus abu šie dalykai vienu metu? Nes kodėl kitaip verslai pirktų robotus, jei ne norėdami sumažinti darbo sąnaudas?
Šioje srityje egzistuoja daug dezinformacijos ir panikos kėlimo (kaip kad minimas „darbo perėmimas“), ir darbininkai jaučia pavojų, kad jų darbo vietos gali būti prarastos. Ko mums reikėtų, tai kad medijos vietoje baimės robotams kurstymo būtų atviros ir pragmatiškos – ir skatintų diskusijas apie atsakingo darbdavio rolę, kartu su etinėmis šios technologijos gairėmis.
Ko mums reikėtų, tai dažniau girdėti terminą „bendradarbiaujantis robotas“ (angl. colaborative robots, red. past.) ar net „kobotas“ (angl. cobot, red. past.), kas, kaip sufleruoja pavadinimas, būtų robotai, dirbantys šalia žmonių – priešingai nei robotai, dirbantys vietoje žmonių.
Šie kobotai turėtų padėti automatizuojant užduotis darbe – tokias, kurios yra varginančios savo monotoniškumu, purvinos ir nesaugios – ir padėtų darbuotojams sutaupyti laiką, kurį jie galėtų skirti aukštesnio prioriteto ir didesnės specializacijos reikalaujančioms u3žduotims.
Žinoma, gali atsirasti darbdavių, kurie gali pradėti tuo piktnaudžiauti, bet čia turėtų atsirasti industrinės priemonės, kurios leistų sumažinti tokią riziką. Protingas robotikos technologijų panaudojimas yra tai, į ką bent jau mes patys visada koncentruojamės, ir prašome mūsų klientų būti maksimaliai skaidriais, kam jie ketina naudoti mūsų produkciją.
– Kokie bus penki didžiausi sektoriai, kuriuose labiausiai paplis robotika?
Kaip teigia Tarptautinė robotikos federacija (angl. Internation Federation of Robotics), 2020 viso pasaulio gamyklose jau veiks 1,7 milijono naujų robotų. Didžiausias klientas čia bus automobilių pramonė, ji sudarys 35% robotikos rinkos.
Kiti keturi sektoriai, kuriuose jau dabar veikia kobotai, ir kuriuose tikėtinas jų augimas, yra gamyba (įskaičiuojant surinkimo liniją, kur kobotai dirbtų kokybės užtikrinimo srityje, o taip pat su užduotimis, kurios žmonės yra pavojingos tuo, kad nuolatinis stresas ir įsitempimas gali lemti žmonių susižeidimus), sveikatos apsauga (paslaugų robotai, kurie galėtų padėti, asistuoti žmonėms, pavyzdžiui, senjorams ar tiems, kurie kenčia nuo silpnaprotystės – pavyzdžiui, jie galėtų ruošti valgį, padėti apsirengti, ar net ruoštų vakcinas ir dalintų vaistus ligoninėse), branduolinių elektrinių aptarnavimas (atominio reaktoriaus stabdymas – ar sprogmenų likvidavimas, robotų siuntimas į radiacija užterštas vietas, kur žmonėms būtų pavojingas), ir agrikultūra (javų pjovimas, daržovių rinkimas greitai ir efektyviai).
– Kokius didžiausius pavojus įžvelgiate šiuolaikinėje robotikoje?
Didžiausias pavojus, apie kurį turime galvoti – žalingas robotikos technologijos panaudojimas. Tai apima darbdavius, piktnaudžiaujančius robotais ir taip atimančius darbą iš žmonių, ir apima karinę sritį, kaip pavyzdžiui mirtini autonominiai ginklai, dar žinomi kaip „robotai žudikai“.
Tai yra ginklų sistemos, kurios gali panaudoti jėgą be reikšminio žmogaus įsikišimo – kas tiesiog palaidotų humanitarinius, etinius bei teisinius klausimus. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gynybos interesai geriausiai patenkinami kuriant tarptautinį susitarimą, apibrėžiantį reikšminės žmogiškosios kontrolės būtinumą ginkluotės sistemose.
Ko turėtume savęs klausti, tai kaip galėtume panaudoti šiuolaikinį robotizaciją tam, kad pasaulis taptų geresniu? Turėtume fokusuotis į labiausiai reikšmingas problemas, pradedant gyvenimo kokybės didinimą senstančioje populiacijoje ir baigiant aplinkos atkūrimu buvusiose karinėse zonose, taip mažinant skurdą ir kuriant pasaulį toliau.
– Pakalbėkime apie pasaulį po 50 metų. Ar matote galimybė, kad atsiras robotai su dirbtiniu intelektu (DI), kurie taps savarankiškomis esybėmis, nepriklausomu dirbtiniu žmogumi? Ar tokių išvis nereikia?
Technologijų gigantai gausiai investuoja į DI kūrimą tam, kad galėtų jį panaudoti savo paslaugose, ir mes jau dabar savo kasdieniame gyvenime naudojame DI galbūt to pilnai net nepastebėdami – kaip pavyzdžiui elektroninių laiškų rūšiavimo „Gmail“ dėžutėje, virtualiųjų asistentų „Siri“ ir „Cortana“, pirkinių prognozė mechanizmą elektroninėse prekyvietės ir išmaniųjų automobilių.
Šioje stadijoje DI tik operuoja duomenimis, bet tikrai egzistuoja potencialas, kad technologija bus išvystyta iki tiek, kad pradės „galvoti pati“ ir demonstruoti tokį žmogišką elgesį, kaip planavimą, suvokimą, mokymąsi, racionalizavimą ir išeičių ieškojimą. Vis dėlto, yra manančių, kad žmogaus protas yra toks sudėtingas, kad jo neįmanoma atkurti ar išskaičiuoti jokia mašina. Tarkime, kad ir kūrybingumas – manoma, kad jis yra tikra bedugnė matematinei logikai ir matematiniam prognozavimui.
Kad pasiektume stadiją, kai DI yra ne tik mašininio mokymosi (angl. machine learning) rinkinys, bet ir sugeba savarankiškai mąstyti, reikia atlikti dar daug tyrimų ir techninės kūrybos. Tai – ambicinga užduotis, ir norint sukurti pažangų DI, neįmanoma to padaryti atsiskyrus nuo kitų. Todėl štai ir mes, „Shadow Robot Company“, pradėjome partnerystę su pelno nesiekiančia kompanija „OpenAI“, kuri tiki, kad saugaus DI kūrimas turi būti atviras ir bendras, ir kad tai galiausiai visas darbas bus nemenka pagalba dirbtinio intelekto kūrimui ateityje.
