Egzistuoja pora degalų papildymo sistemų. Viena yra paremta standžia degalų linija, o kita – iš lėktuvo nutiesta žarna. Pirmoji yra kiek sudėtingesnė ir ne taip plačiai paplitusi. O štai antroji naudojama daugelyje šalių, kurios turi degalų papildymo ore galimybes. Nors su degalų papildymu ore buvo eksperimentuojama dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, jis pradėtas naudoti tik penktajame dešimtmetyje. Britų kompanija „Flight Refuelling Limited“ išrado vožtuvus, kurie ilgainiui buvo standartizuoti. Po kiek laiko Sovietų sąjunga nukopijavo NATO naudojamus vožtuvus ir savo sistemą pavadino UPAZ.
Taigi, tai reiškia, kad daugelis dabar pasaulyje skraidančių naikintuvų su degalų papildymo ore galimybėmis turi labai panašius vožtuvus. Ir tai nėra atsitiktinumas. Jie veikia labai gerai ir yra saugūs – dėl turbulencijos ar kitų priežasčių nutraukus vožtuvą, kuras iš naikintuvo nepradeda veržtis lauk (degalų orlaivis jo tekėjimą taip pat gali sustabdyti). Tačiau standartizacija padėjo ir pardavimams.
Kai valstybės renkasi karinę techniką, jos ieško geriausių pasiūlymų. Amerikietiška technika gali būti technologiškai pažangesnė ir efektyvesnė, tačiau rusiška dažniausiai yra pigesnė. Todėl šalies arsenale gali atsirasti ir tokių, ir tokių ginklų. Geras pavyzdys yra Indija, kuri naudoja rusiškus degalų papildymo lėktuvus (tokius kaip Il-78MKI) ir daugybę skirtingų naikintuvų – šalia prancūziškų „Dassault Mirage 2000“ stovi ir nemažai įvairių MIG modelių.
Taigi, ar rusiškas naikintuvas galėtų pasipildyti degalų iš NATO degalų lėktuvų?
Teoriškai taip – Rusija galėtų naudoti perimtus NATO degalų orlaivius. Naudojami degalai yra skirtingi, tačiau reaktyviniai varikliai nėra labai išrankūs kurui. Reikėtų nepamiršti ir to, kad standaus vamzdžio sistemos nėra suderinamos – atitinka tik lanksčių žarnų jungtys ir vožtuvai.
