Tiangong-1 buvo iškelta į kosmosą vėlyvą 2011 rugsėjį, ir pirmąja jos misija tapo kosminio švartavimosi technologijų išbandymas su nepilotuojamu erdvėlaiviu Shenzhou tų pačių metų lapkričio 2 d. 2012 ir 2013 birželį Tiangong-1 lankėsi Kinijos kosmonautai. Stotis buvo numatyta dvejų metų veikimui, vėliau ji buvo užkonservuota.
Kinų kosminės stoties sugrąžinimo į Žemę stebėjimo misiją inicijavo Tarpagentūrinė kosminių šiukšlių koordinavimo komitetas (IADC), kuris ir paskyrė ESA kaip misijos administratorių.
IADC vienija kosminių šiukšlių ekspertai iš trylikos agentūrų ir kitokių organizacijų:, tokių kaip NASA, ESA, Japonijos Aeronautikos tyrinėjimų agentūra, Indijos Kosminių tyrimų organizacija, Korėjos Aeronautikos tyrimų Institutas, Rusijos Roskosmos, Kinijos Nacionalinė Kosmoso Administracija ir nacionalinės Europos šalių kosmoso agentūros.
IADC nariai pasinaudos Tiangong-1 kritimu į Žemę specialistų mokymui ir rengimui, taip pat bus tikrinama tokių įvykių prognozių, trajektorijų skaičiavimo metodika – panašios mokomosios misijos vykdomos kasmet.
Didžiausia problema – kol kas laba neaišku, kur Tiangong-1 kris: iki šiol galima prognozuoti tik tiek, kad tai nutiks kažkur tarp 43 laipsnių šiaurės ir 43 laipsnių pietų platumos.
Turėdami omenyje kosminės laboratorijos masę ir medžiagas, iš kurių ji padaryta, mokslininkai teigia, jog yra nemaža tikimybė, kad kai kurios Tiangong-1 dalys išgyvens skrydį per Žemės atmosferą ir pasieks mūsų planetos paviršių. Pavojingoje zonoje, į kurią gali nukristi iki 100 kg sveriantys kosminės laboratorijos gabalai, atsiduria tokios šalys kaip JAV, Portugalija, Ispanija, Italija, šiaurinė Turkijos dalis, Kinija, Šiaurės Korėja, Tasmanija ir šiaurinė Naujosios Zelandijos dalis.
Vis dėlto, specialistai sako, kad tikimybė, jog kokia Tiangong-1 dalis pataikys į žmogų yra milijoną kartų mažesnė, nei išlošti aukso puodą vienoje populiariausių JAV loterijų „Powerball“.
Parengta pagal Space.com
