Kadaise Lietuvos lygumos buvo užlietos jūrų, kurių dugne laikui bėgant kaupėsi nuosėdos ir formavosi uolienos. Erozija jų nepaveikė taip, kaip veikia kalnų uolienas, kurios dėl įvairių gamtos procesų ilgainiui skilinėja ir trupa. Būtent todėl dabar po mūsų kojomis slūgso iki šiol išlikę šimtų milijonų metų senumo metraščiai. Juose išsaugota informacija apie procesus, vykusius Žemėje tada, kai žmonių dar nebuvo.
Mokslininkai tiria iš gręžinių ištrauktą kerną – cilindrinius uolienų stulpelius. Iš Lietuvos gelmių išgautas kernas saugomas Vievyje įsikūrusioje Žemės gelmių informacijos centro saugykloje. Visą ten sukauptą kerną sudėjus į vieną eilę, šios ilgis siektų daugiau nei 140 kilometrų. Centro vedėjo Vytauto Purono teigimu, ši kerno saugykla – tarsi biblioteka. Mums įprastoje bibliotekoje saugomos popierinės knygos, o geologų bibliotekoje, arba kernotekoje, – akmeninės. Jos suteikia informacijos apie Lietuvos naudingąsias iškasenas bei geologinę žemės gelmių sandarą, o tai leidžia planuoti išteklių gavybos, produktų gamybos, infrastruktūros ir kitus projektus.
