Iš tikrųjų, per visą aviacijos istoriją yra pasitaikę nemažai situacijų, kai didžiulis lėktuvo parašiutas, jei toks būtų buvęs išrastas, būtų išgelbėjęs šimtus gyvybių. Vis dėlto, nepaisant internete pasklidusių animacijų ir eskizų, kol kas tai nėra įmanoma. Skaičiuojama, kad „Boeing 737“ reikėtų mažiausiai 125 metrų skersmens parašiuto – tam, kad nusileidimo greitis būtų apie 8 m/s. Tai, beje, vis tiek būtų stiprus smūgis – tačiau keleiviai turėtų išvengti stiprių sužeidimų.
125 metrų skersmens kupolas, beje, yra įmanomas.
Tačiau yra problema su žodžiu mažiausiai – realiomis sąlygomis jis turėtų būti didesnis arba reikėtų naudoti kelis kupolus. Vienas 125 metrų skersmens parašiutas sunkiai išlaikytų savo formą, o ir tvirtinimo taškų jam surasti būtų nelengva. Tačiau didžiausia problema būtų ta, kad jam išskleisti reikėtų daug laiko ir jėgos, todėl apie tokią gelbėjimo sistemą kol kas net neverta kalbėti.
„Shuttle“ raketos nešėjos gali padėti įsivaizduoti, kokių parašiutų reikėtų dideliam lėktuvui nusileisti. Tuščia kietojo kuro raketa sveria apie 91 toną – maksimalus „Boeing 737“ svoris yra mažesnis, tačiau lėktuvo parašiutai turėtų labiau sumažinti kritimo greitį. Pagrindiniai „Shuttle SRB“ parašiutai (jų buvo trys) buvo 41 metro skersmens ir svėrė po 990 kg, tačiau raketa į vandenį rėždavosi 23 m/s greičiu.
Tačiau nemanykite, kad raketos parašiutų išskleidimo metu skriedavo greičiau nei lėktuvas – parašiutai buvo skleidžiami nesiekiant garso greičio.
Ekspertai skaičiuoja, kad norint sumažinti „Boeing 737“ kritimo greitį iki 8 m/s reikėtų bent 20 tokių 41 metro skersmens parašiutų. Tačiau juos taip pat nėra taip lengva išskleisti – jie tokie dideli, kad yra skleidžiami keliomis stadijomis. Iš pradžių išsiskleidžia mažiausias parašiutas, ištempdamas didesnį stabilizuojantį kupolą, kuris išskleidžia pagrindinį parašiutą. Taigi, „Boeing 737“ su savimi turėtų gabentis 25-30 tonų papildomo svorio. Net jei šiuolaikinės medžiagos ir technologijos leistų šį svorį sumažinti iki 20 tonų, tai yra gerokai per sunku tokio dydžio lėktuvui. Sistema taip pat užimtų vietą, kuri dabar naudojama kitoms reikmėms – reikėtų iš esmės kurti naujus lėktuvų modelius.
Aišku, tikriausiai esate girdėję apie idėjas sukurti atsiskiriančius fiuzeliažus, kurie būtų kur kas lengvesni (jokio kuro, sparnų, uodegos dalių, variklių ir taip toliau), todėl jiems teoriškai pakaktų mažesnio parašiuto. Tačiau tokios atsiskiriančios kapsulės taip pat gerokai padidintų lėktuvų svorį, reikėtų tobulinti sparnų tvirtinimo konstrukcijas, tikriausiai neišvengiamai sumažėtų orlaivio konstrukcinis standumas,
Galiausiai, tokio dydžio parašiutams reikia laiko pilnai išsiskleisti. Tai reiškia, kad nedideliame aukštyje parašiutai nei kiek nepadėtų. Turint omenyje, kad aviakatastrofos įvyksta labai retai – o ir parašiuto sistema ne visada nuo jų apsaugotų – trūkumai tiesiog nusveria privalumus.
