Miego paralyžius
Yra keletas skirtingų teorijų. Viena jų – gana populiari – yra miego paralyžiaus teorija. Miego paralyžius – tai užmigimo ar atsibudimo metu patiriama būsena, kurios metu žmogus yra sąmoningas, tačiau negali judėti. Maža to, kadangi ką tik miegojęs žmogelis dar nėra visiškai pabudęs, jis gali matyti, girdėti, jausti ar net užuosti dalykus, kurių iš tikrųjų nėra.
Maža to, dažni miego paralyžiaus simptomai – baimė ir panika, pojūtis, kad kambaryje yra dar kažkas, springimo ar dusulio potyriai. Kuo šis miego paralyžius susijęs su ateiviais?
Nuo žilos senovės įvairios žmonijos kultūros tikėjo, jog egzistuoja piktos ir pavojingos būtybės, naktimis lankančios žmones. Viduramžių Europoje piktosios dvasios sukubai ir inkubai dažnai būdavo kaltinamos teisiųjų miego drumstimu. Tikėjimas piktosiomis dvasiomis, kurios naktimis sėdi ant nekaltųjų krūtinių ir taip trukdo kvėpuoti, gana populiarus pasaulyje. Kambodžos gyventojai mano, jog šitaip elgiasi mirusiųjų šmėklos, japonai miego paralyžių vadina kanashibari ir tiki, jog jį sukelia piktosios dvasios.
Italų folklore pandafechte – baisus padaras, panašus į šlykščią kaulėtą senę ar bjaurią katę, kankina miegančius žmones atsisėsdama jiems ant krūtinės ir trukdydama kvėpuoti – o senovės lietuviai tikėjo, kad naktimis į namus įsibrauna ir žmones dusina Slogutis. Miego paralyžiaus patirtis galėjo įkvėpti ir kitus pasakojimus apie vaiduoklius, vampyrus ir visokius kitokius nakties siaubus – todėl nieko keista, kad kai kurie mokslininkai, kaip, pvz., daktarė Susan Blackmore, pastebi, jog asmenis, tikinčius, esą juos buvo pagrobę ateiviai, miego paralyžius kankina dažniau nei įprasta. Tą patį teigia Harvardo universiteto tyrinėtojai Richardas D. McNallys ir Susan A. Clancy – bei miego paralyžiaus reiškinį nagrinėjančio serialo „Košmaras“ autorius Rodney Ascher.
Tačiau kodėl būtent ateiviai? Pasirodo, miego paralyžiaus metu patiriami pojūčiai yra tampriai susiję su miegaliaus kultūriniu kontekstu: labai religingas krikščionis miego paralyžiaus metu gali imti galvoti, jog jį puola Liuciferio pasiųsti velniai, o musulmonas – justi, kaip jį kankina piktasis džinas. Kultūroje, persunktoje ateivius iš kitų pasaulių vaizduojančių filmų, serialų ir knygų užaugusius amerikiečius lanko ateiviai iš Tinklelio žvaigždyno.
Hipnozė
Už ateivių „pagrobimų“ populiarumą atsakingi dažnai būdavo ne kas kiti, kaip „pagrobtuosius“ kamantinėjantys hipnotizuotojai. NSO pamatę ar apie juos prisiskaitę asmenys, nusprendę aplankyti hipnotizuotoją ir išsiaiškinti, ar jų po Visatą neskraidino maži žali žmogeliukai, dažniausiai kreipiasi į NSO tikintį hipnotizuotoją (o ne, pvz., į skeptiką). Šie naudodavo hipnozę tam, kad atkurtų užlsėptus savo klientų prisiminimus.
Tačiau toks hipnozės naudojimas yra labai nepatikimas – taip lengviau atsiminimus ne atkurti, bet sukurti. Keletas netinkamų klausimų gali pastūmėti užhipnotizuotąjį „sukurti“ vienokį arba kitokį prisiminimą – taip galima priversti žmogų „atsiminti“ skraidančios lėkštės interjerą arba praeito gyvenimo detales.
Jei hipnotizuotojas nėra skeptiškas ir sąmoningai ar nesąmoningai tikisi atkapstyti paciento smegeninėje pasislėpusius vienokius ar kitokius atsiminimus, jis juos atkapstys – arba, tiksliau pasakius, pagamins. Šitaip neatsargūs tyrinėtojai dešimtims žmonių įteigė, jog sulysę padarai didelėmis galvomis naktį juos grobė iš lovų, vykdė įvairius (gana nemalonius ir žeminančius) eksperimentus, o tada, ištrynę atmintį, grąžindavo atgal.
Fantazijos
Bet tai nėra vienintelis galimas paaiškinimas. Trečia įmanoma dažnų ateivių „vizitų“ priežastis – vadinama „į fantazijas linkusi asmenybė“ (angl. „fantasy prone personality“). Jau buvo minėta, kad ateivių „pagrobtieji“ dažniausiai atrodo esantys visiškai normalūs, nuo tipinio piliečio pernelyg nesiskiriantys individai. Bet tai – tik viena monetos pusė. Dažnai jie taip pat yra žmonės pasižymintis turtingu vidiniu pasauliu, ir, nors jų fantazijos turi polinkį išsilieti iš krantų ir užgožti tikrovę, tai paprastai netrukdo jiems gyventi normalų ir visavertį gyvenimą. Amerikiečių psichologai Sheryl J. Wilson ir Theodore X. Barber teigia, kad šios „į fantazijos linkusios asmenybės“ pasižymi septyniais būdo bruožais:
1. Juos lengva užhipnotizuoti;
2. Jie turi polinkį į para-asmenybę – t. y., jie dažnai yra linkę prisiminti praeitus gyvenimus, turėti susidvejinusią asmenybę, įsivaizduojamus draugus ar dvasinius sargus, ir pan.
3. Jie linkę teigti turėję parapsichinių potyrių (regėję ateitį, klausėsi minčių, ir pan..);
4. Jie linkę turėti „plūduriavimo“ ir „išėjimo anapus kūno“ pojūčių;
5. Jie dažnai tiki, jog buvo susitikę su keistais padarais (vaiduokliais, dvasiomis, ir taip – ateiviais);
6. Juo kamuoja haliucinacijos, vizijos ar ryškūs sapnai;
7. Jie dažnai yra įsitikinę, kad „aukštesnės esybės“ turi jiems tikslą ar jais naudojasi, kad kažką padarytų (pvz., parašytų knygą ar sukurtų dainą).
Skeptikas Joe Nickellis pastebėjo, jog dauguma „pagrobtųjų“ pasižymi visomis, ar bent jau didele dalimi išvardytų savybių. Be to, „pagrobtieji“ dažnai matydavo ne tik ateivius, bet ir kitus keistus reginius – pvz., Betty Anderson „pagrobimo“ metu regėjo milžinišką feniksą ir lankėsi iš kristalų padarytame pasaulyje, vienas iš Harvardo profesoriaus Johno E. Macko tyrinėtų pagrobtųjų sakė, kad pagrobimo metu regėjo mitinius dievus ir sparnuotus arklius. Kitas tiriamasis NSO viduje regėjo žemės dvasias, kurios atrodė kaip mažyčiai linksmi gnomai.
Taigi, šiuo atveju susitikimai su ateiviais ir kelionės pasižiūrėti Saturno žiedų ar pajodinėti kometomis tebūtų tik gana nepavojingos fantazijos ir nieko daugiau. Gal kur nors tarp žvaigždžių ir yra protinga gyvybė, bet tikriausiai ne tokia, kuria tiki ufologai ir kuri atkeliauja iš giliųjų pasąmonės kertelių.
