Ko gero, mažai – nes per tiek metų dar gyvi liudininkai nepamirš įvykių, besiklosčiusių vieną lemtingą Lietuvos istorijos naktį – jei tik tokius dalykus išvis įmanoma kada nors užmiršti.
Ko gero, daug – nes užaugo karta, kurios atstovai per baisiąją naktį dar nebuvo gimę. Ar jaukiai miegojo savo lovelėse, kaip ir privalu vaikams.
Vyresniesiems pasakoti ir priminti apie sausio 13-osios naktį turbūt nelabai reikia – tai buvo viena sunkiausių, bet ir įsimintiniausių naktų XX a. Lietuvos istorijoje. „Tai naktis, kurią prisimena visi“, – pastebi LRT žurnalistė ir sausio įvykių liudininkė Eglė Bučelytė.
Jaunesniesiems pasakoti apie šią naktį – būtina. Tam, kad suprastų, kiek kraujo bei užsispyrimo kainuoja laisvė.
Apie sausio 13-ąją turime daug rašytinių pasakojimų, nuotraukų. Taip pat – šiek tiek filmuotų vaizdų. Bet šiais laikais egzistuoja technologijos, kurios leidžia panirti į istoriją dar artimiau, dar betarpiškiau – tad tą ir siūlo studijos „Gluk Media“ virtualiosios realybės patirtis „Laisvės kodas 13“.
„Tos nakties jausmas yra“
„Tikrai labai panašu. Tiesa, aš nebuvau prie bokšto, buvau studijoje, bet tų dienų, tos nakties jausmas – taip, čia jis yra. Tie rusų kareiviai yra labai realistiški“ – nusiėmusi virtualiosios realybės akinius, dalijosi įspūdžiais E. Bučelytė. – „Tiesa, gal kiek trūksta daugiau minios. Ir garso – viso to ūžimo, chaoso, kas buvo ryškiu tos nakties bruožu. Bet taip, aplinka autentiška“.
Daugiau garso bus. Bus daugiau ir veiksmo, artimoje ateityje, – ar bent jau taip žada projektą kuriančios studijos „Gluk Media“ prodiuseris Bartošas Polonskis. Šiuo metu pristatoma tik darbinė VR patirties versija.
Iš viso projekto kūrime dalyvavo 30 žmonių, o kūrimo darbai epizodais truko dvejus metus. „Su jau dabar įgauta patirtimi tokį projektą nuo nulio galėtume padaryti per pusę metų“, – teigia P. Polonskis.
„Laisvės kodas 13“ pritaikytas tiek „HTC Vive“, tiek „Oculus Rift“ sistemoms, interaktyvi patirtis veikia žaidimų variklio „Unreal“ pagrindu – bet žinoma, visi objektai, personažai, jų tekstūros kurti specialiai šiam projektui. Įdomu tai, kad projektui buvo naudojama „motion capture“ technologija, kai personažai kuriami ne animuojant kompiuteriu, bet į virtualybę perkeliami autentiški aktorių judesiai.
„Laisvės kodas 13“ šiuo metu yra kuriamas lietuvių ir rusų kalbomis. Prie projekto prisidėjo ir ukrainiečiai – būtent Uktrainoje buvo daromas aktorių perkėlimas į virtualiąją ervę.
Patirtis pirmu asmeniu
O kaip visa tai atrodo, užsimaukšlinus VR akinius?
Atsirandu tamsiame, kaip 91-iesiems, gal net ir kiek pernelyg prabangiai apstatytame kambaryje. Per langą matosi naktinis Gedimino pilies bokštas – iš rakurso galima spėti, kad esu toje vietoje, kur dabar yra „Kempinski“ viešbutis. Suskamba senovinis diskinis telefonas, kuriame atsiliepus pasigirsta raiškus lietuviškas balsas: „Ar matai, kas vyksta? Įsijunk televizorių“.
Įsijungiu televizorių (taip - valdikliu, tapusiu ranka, reikia bakstelėti į televizorių). Jame – paskutiniai lemtingosios nakties kadrai, kuriuose – Eglė Bučelytė. Siužetas po kelių sekundžių baigiasi, ir lieku vienas kambaryje su cypiančiu televizoriumi, ant stalo padėta vaizdo kamera, vaizdo kasete ir žurnalisto pažymėjimu. Viską susikraunu į krepšį. Viešbutis dingsta ir po eilinio užtemimo atsirandu prie Televizijos bokšto.
Atrodo, atvykau čia taksi – taksistas žada laukti 15 minučių. Išsitraukiu kamerą, užsikeliu ją ant peties (ji valoma prie veido prikėlus „Vive“ ar „Oculus“ valdiklį) ir pradedu filmuoti.
Toliau pasipila keletas scenų – rusiškai besikeikiantys kariškiai, spardantys senuką, kuris prašo tavęs pagalbos. Spardo ilgai, neskubėdami. Esi priverstas tai stebėti. Kaip pakomentavo „Laisvės kodo 13“ kūrėjai - jų produktas nėra skirtas į nostalgiją, o priešingai - apie tikrų, neapgražintų įvykių atkūrimą.
Vėliau atsirandu prie merginos po tanku ir žmonių, besistengiančių tą tanką nustumti. Vis dėlto jausmo, kad čia konkretus, visiems lietuviams dabar jau žinomas žmogus – Loreta Asanavičiūtė – nėra. Tai tiesiog lėlė – ir kiek pernelyg aktyviai gestikuliuojanti, kaip tokioje padėtyje.
Vis dėlto, po dar kelių minučių imersija – tas įtikinamas prasmegimo į netikrą realybę jausmas – apima, ir tikrai jaučiuosi esantis ten – prie Televizijos bokšto – ir tada – naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Girdžiu minios šūksnius (tik kažkodėl – jokio tankų griaudėjimo), matau išsirikiavusius kareivius, žmones tolumoje ir rūką (kuris, beje sausio 13-osios naktį kilo ne vien dėl gamtinių sąlygų, bet ir tankų ir kareivių šūvių).
Patirtis baigiasi tuo, kaip taksistas mane išveža iš Televizijos bokšto prieigų. Pro langą stebiu 90-ųjų automobilius, žmones ir kareivius.
Apibendrinant – šiuo metu pristatoma „Laisvės kodo 13“ versija – gana grubi „beta“, kuri dar akivaizdžiai nėra išbaigta. Finalinė versija bus pristatyta balandį, o ateityje patirties kūrėjai tikisi, kad šis projektas taps Televizijos bokšto ekspozicijos dalimi.
Artimiausiu metu išbandyti „Laisvės kodą 13“ galima bus Televizijos bokšto fojė nuo sausio 13 iki 21 dienos, nuo 12 iki 20 val. Tiesa, tam buvo reikalinga išankstinė registracija, kuri jau baigta, bet organizatoriai neatmeta galimybės, kad ne visi užsiregistravę iš tiesų atvyks.
„Atrodo, apie sausio 13 jau viskas surašyta, nufilmuota, pamatyta, bet užaugo nauja karta, kuriai vien pasakojant atsiminimus, jiems nėra taip įdomu. Todėl „Laisvės kodas 13“ pataiko būtent į tą nišą“, – teigia E.Bučelytė. Tenka su ja sutikti. Ir pasidžiaugti, kad jau turime technologijas, galinčias ne tik parodyti, bet ir įtikinamai, labai asmeniškai sukelti jausmus, įsijausti į mums svarbius įvykius.
