Dar žinomas kaip „drebantis milžinas“ – arba dažniau vadinamas tiesiog Pando – didžiausias pasaulio organizmas yra smulkiadantės tuopos kolonija, pasklidusi 43 hektarų plote Jutos valstijos centro pietinėje dalyje. Dėl elnių demografinio sprogimo, nauji Pando ūgliai nugraužiami nespėję subręsti – ir garbiajam organizmui kyla išnykimo grėsmė.
„Sistema nebeatsinaujina; ji stipriai nukrypusi pusiausvyros“, – Jutos valstijos universiteto ekologas ir Vakarų Aspeno aljanso direktorius Paulas Rogersas.
Vieno medžio miškas
Pašaliniam stebėtojui Pando atrodo kaip įprastas miškas – bet visų medžių šaknų sistema yra bendra, ir jie visi yra genetiškai identiški klonai. Iš esmės tai yra vieno medžio miškas, sako P.Rogersas.
„Tai, ką manote esant medžiais, iš tikrųjų yra viena gyva ir susijusi būtybė“ – pasakoja ekologas. – „Buvimas šioje giraitėje ar miške man išties stebuklingas potyris.“
Nors Pando dažnai vadintas seniausiu gyvu organizmu Žemėje (kai kuriais vertinimais, jo amžius – daugiau nei 80 000 metų), šios kolonijos datavimui naudojamos technikos tokios netikslios, kad niekas negali užtikrintai pasakyti, koks šio „miško“ amžius, sako P.Rogersas.
Pažiūrėjus atidžiau, aiškėja, kad šiam didingam superorganizmui kilo bėda. Trumpiau tariant, Pando sparčiai sensta.
„Jei būtų 50 000 žmonių bendruomenė ir visi jos nariai būtų senesni nei 80 metų, tokią bendruomenę vadinti tvaria būtų sunku. O būtent tai matome vykstant su Pando klonu“, – pasakoja mokslininkas. Pasak jo, taip vyksta, nes juodauodegiai elniai – o kartais ir galvijai – sušlamščia dar nesubrendusius medžio ūglius. Ši problema tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį, pažymi P.Rogersas.
Tuo tarpu beveik visiems seniems kamienams jau po 110 – 130 metų – o maždaug tiek paprastai atskiri smulkiadantės tuopos kamienai ir gyvena. Miško paklotė padengta negyvais medžiais, ir jokia nauja gyvybė jų nepakeičia, sako ekologas.
Sudėtinga problema
Juodauodegiai elniai ir kiti žolėdžiai – pastaraisiais dešimtmečiais tokia problema Pando kilo ir dėl žmonių įsikišimo.
„Žmonės naikina plėšrūnus“, aiškina P.Rogersas.
Pavyzdžiui, be apylinkėse medžiojančių vilkų ne tik smarkiai išauga elnių populiacijos, bet ir nyksta elnių gyvenamos teritorijos. Užuot sparčiai keitę ganymosi vietas, jie pasilieka ir šlamščia skanius bei maistingus ūglius kiek tinkami.
„Tai primena salotų barą ar saldainių parduotuvę. Tai labai, labai patraukli vieta šiems žolėdžiams“ sako mokslininkas.
Negana to, kadangi laukinės gamtos apsaugos agentūros finansuoja save ir išduodamos medžioklės licencijas, jos suinteresuotos didele elnių populiacija – kad medžiotojai negrįžtų namo tuščiomis. Galiausiai, šalia Pando yra nameliai, o viena stovyklavietė yra net ir pačioje giraitėje. Kadangi medžioti šalia žmonių gyvenamųjų vietų draudžiama, elniai stengiasi čia laikytis, nes žino, kad čia jie saugesni.
Problemas kelia ir iš aukštumų kelias savaites per metus čia pasirodantys galvijai, kurie gali ištrypti ir nuėsti ūglius.
Galimi sprendimai
Pando miršta, bet P.Rogersas, kartu su kitais iš Vakarų Aspeno aljanso – organizacijos, skatinančios palaikyti sveikas tuopų ekosistemas – ieško būdų išgelbėti „drebantį milžiną“. Galvijų bandos eina per šį plotą keletą savaičių per metus, tad įtikinus jų augintojus pasirinkti kitus kelius, tai galėtų pagelbėti, sakė jis
Vasarį žurnale „Ecosphere“ publikuotame straipsnyje P.Rogersas su kolegomis parodė, kad aptvėrus augančias atžalas tvora, jie iš dalies apsaugomi nuo elnių nugraužimo – jeigu tuo pat metu aktyviai saugomi, kol jų aukštis viršija „naršymo“ aukštį iki 2 m. – ai atžalos išauga aukštesnės, dauguma elnių lengvai nebepasiekia ūglių ir nebeapgraužia.
Tačiau elniai kartais sugeba prasigauti per tvoras, tad tvėrimo praktiką reikėtų apsvarstyti iš naujo, teigia mokslininkas.
Problemą galima spręsti ir kitaip – samdant profesionalius elnių medžiotojus, svarsto P.Rogersas. Medžiotojams mėgėjams laisvai šaudyti netoli nuo žmonių gyvenamų vietų – tarkime, stovyklaviečių ar namelių – nėra saugu, bet profesionalūs snaiperiai sugebėtų atlikti tai saugiai.
Taip pat gali būti, kad vos kelių gyvūnų sumedžiojimas gali padaryti didelį poveikį. Tuopos ginasi nemalonaus skonio „cheminiu ginklu“, tad tikėtina, kad Pando graužia nedaug gyvūnų, kurie jau prisitaikė prie šio skonio.
„Iš tiesų tik nedidelė tik dalis nuolat maitinasi šioje vietoje“ – pastebi P.Rogersas. Jis darbuojasi su keliomis agentūromis ir interesų grupėmis, ieškodamas visiems tinkamų Pando išsaugojimo būdų.
„Ir esu optimistas“, – pažymi ekologas.
Parengta pagal Livescience.com
