Žmogaus organizmas turi įgimtą savybę prisitaikyti prie palaipsniui šaltėjančios temperatūros. Tai mokslininkai vienareikšmiškai pripažino paaiškėjus 1961 m. JAV atlikto tyrimo rezultatams.
Atliekant tyrimą, 10 vyrų turėjo visą mėnesį kasdien po 8 valandas be drabužių išbūti 11,8 laipsnių temperatūroje. Suprantama, kad nelaimėliai tyrimo subjektai buvo priversti nemažai padrebėti – norėdamas sušilti, drebulio organizmas griebiasi pirmiausiai. Tačiau jau 14-ą tyrimo dieną tiriamieji praktiškai nebedrebėjo, taigi išvada – organizmas išmoksta šilumą generuoti kažkaip kitaip.
Rekomenduoja kaupti rudųjų riebalų atsargas
Šiandien specialistams jau žinoma, kad už savo gebėjimą aklimatizuotis turime būti dėkingi vadinamosioms rudųjų riebalų ląstelėms, kurios ir aprūpina mus šiluma. Pasak Švedijos Stokholmo universiteto biomedicinos profesorės Barbaros Cannon, baltųjų riebalų ląstelės tik kaupia energiją, kurią gauname su maistu, o štai rudųjų riebalų ląstelės ją degina ir taip generuoja šilumą.
„Būnant šaltyje, rudųjų riebalų kiekis organizme didėja“, – teigia B. Cannon. Ji yra atlikusi rudųjų riebalų tyrimą ir išanalizavusi jų naudą sveikatai.
Taigi drebulys – tik pirminė organizmo reakcija į šaltį. Po truputį mūsų kūne susikaupia reikiamas kiekis rudųjų riebalų, ir už organizmo aprūpinimą šiluma tampa atsakingi būtent jie, aiškina specialistė. Abiem atvejais, reaguodamas į šaltį, organizmas sudegina daugiau kalorijų, taigi tai gali būti į naudą metant svorį. B. Cannon teigimu, jei žmogus nepradeda papildomai užkandžiauti, kad pasipildytų šaltyje sparčiau senkančias energijos atsargas, jis gali netekti dalies svorio.
Vėsesnė temperatūra gali būti naudinga ir mūsų organizme vykstantiems metaboliniams procesams. Antai žmonėms, kurie yra sukaupę daugiau rudųjų riebalų, būdingas didesnis jautrumas insulinui, žemesni cirkuliuojančių riebalų rūgščių, taip pat trigliceridų lygiai, teigia Švedijos Geteborgo universitete ląstelių biologiją dėstantis prof. Svenas Enerbackas. Jis yra atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad su amžiumi rudųjų riebalų atsargos organizme kinta, paprastai – mažėja.
Pasak S. Enerbacko, galima sakyti, kad sveikatai palankūs metaboliniai pokyčiai, susiję su rudųjų riebalų poveikiu, yra priešingas dalykas tam, kas vyksta antrojo tipo diabetu sergančių žmonių organizme. Kai kurie tyrėjai linkę daryti prielaidą, kad buvimas šaltyje ir rudųjų riebalų atsargų kaupimas gali padėti kovoti su diabetu, nutukimu, taip pat kitais metaboliniais sutrikimais ir užtikrinti jų prevenciją.
Kai kuriems derėtų pasisaugoti šalčio
Vis dėlto priežasčių, kodėl šaltuku reikėtų džiaugtis saikingai, taip pat yra. Tai visų pirma aktualu tiems, kurie serga širdies ligomis, ir tiems, kuriems nustatytas didesnis priepuolio ar infarkto pavojus, rašoma straipsnyje.
„Būdamas šaltyje, organizmas stengiasi neprarasti šilumos, todėl kraujagyslės susitraukia, – aiškina San Franciske (JAV) įsikūrusio Kalifornijos universiteto ląstelių ir audinių biologijos profesorius Shingo Kajimura. – Dėl to padidėja kraujospūdis ir padažnėja širdies ritmas.“
Rizikos grupei priklausantiems žmonėms tokie šalčio nulemti kraujospūdžio svyravimai gali išprovokuoti širdies smūgį. Pasak Sh. Kajimuros, nenuostabu, kad ankstyvais žiemos rytais daugybė pagyvenusių žmonių puola skambinti pagalbos telefonu. Paryčiais užsinorėję į tualetą, jie išlipa iš lovos ir atsistoja ant šaltų grindų, o to, pasak jo, pakanka, kad kraujagyslės susitrauktų ir ištiktų širdies smūgis. Tyrimo duomenimis, temperatūrai mažėjant 2,9 laipsnio, infarkto rizika didėja 11 proc.
Kokia šalčio vonios trukmė yra optimali?
Neseniai Sh. Kajimura publikavo tyrimą vadinamųjų rusvųjų riebalų tema. Rusvieji riebalai – tai paprasčiausi baltieji riebalai, dėl šalčio poveikio iš dalies virtę rudaisiais.
Kokia temperatūra laikytina pakankamai žema, kad organizmui naudingų rudųjų ir rusvųjų riebalų kiekis pradėtų didėti? Tai, tyrėjų duomenimis, priklauso nuo daugelio veiksnių. Viena vertus, kiek laiko žmogus išbus žemoje temperatūroje, kol pradės šalti, priklauso nuo to, kiek jis yra sukaupęs izoliuojamąją funkciją atliekančių baltųjų riebalų atsargų.
Kita vertus, tiems, kurie nori pasididinti rudųjų ir rusvųjų riebalų sluoksnį, prof. Sh. Kajimura pataria dvi valandas per dieną praleisti 18 laipsnių patalpoje, apsivilkus taip, kad šiek tiek imtų drebulys, bet nebūtų labai šalta. To, kaip rodo tyrimai, turėtų pakakti.
Vis dėlto, net jei nebijote šalčio ir turite sukaupę nemažai rudųjų riebalų atsargų, kad organizme būtent dėl šalčio poveikio vyktų riebalų deginimo procesas ir prasidėtų teigiami metaboliniai pokyčiai, žemoje temperatūroje reikėtų būti reguliariai, nurodo prof. B. Cannon.
„Net jei šaltyje sukaupėte daug rudųjų riebalų, tai nepadės jums išlikti liekniems, jei vėliau būsite tik šiltoje aplinkoje“, – sako ji.
Negana to, nėra aišku, ar su rudųjų riebalų poveikiu siejamo svorio mažėjimo bei metabolinių pokyčių nauda sveikatai yra ilgalaikė. Įvairiais dietų poveikio tyrimais nustatyta, kad, norint numesti svorio per trumpą laiką, veiksminga praktiškai bet kokia intervencija – tačiau organizmas linkęs sugrįžti į homeostazę. „Todėl numetus svorio taip sunku jo vėl nepriaugti“, – sako Sh. Kajimura.
Jis įsitikinęs – anksčiau ar vėliau bus įrodyta, kad reguliarios šalčio vonios padeda pagerinti metabolinę sveikatą ir leidžia veiksmingai kovoti su antrojo tipo diabetu.
„Tačiau tam reikia atlikti daugiau klinikinių tyrimų su žmonėmis“, – priduria jis
