1. Ar mes vieni?
Pažvelgus į nakties dangų, matome daugybę žvaigždžių. Kai kurios iš jų yra panašios į mūsų Saulę, aplink jas sukasi planetų sistemos. Turint omenyje jų skaičių, tikimybė, kad Visatoje esame vieni, yra gana maža. Tačiau ar tikrai kažkur yra planeta, kurioje gyvena kokios nors ypatingos gyvybės formos?
Mes to nežinome ir negalima tvirtai atsakyti, ar žmonės visatoje yra vieninteliai protingi padarai - nes tam paprasčiausiai nėra įrodymų. Dar daugiau – mokslas nežino, kaip tokius surinkti.
Todėl prasideda tikimybių skaičiavimai ir spekuliacijos. Net jei tikimybė, kad žmonės visatoje yra vieni, yra mažiau nei šimtoji procento dalis - tai vis tiek yra tikimybė.
Beje, mes taip pat nežinome ir visatos dydžio - ir ar ji tikrai yra beribė.
2. Kas nutinka po mirties?
Mūsų sąmonė, kad ir kokia ištobulinta būtų, negali įsivaizduoti kažko, kas yra visiškai nepatirta ir nepažįstama. Todėl niekaip negalime įsivaizduoti situacijos, kurioje mūsų tiesiog nebėra – kur kas lengviau įsivaizduoti, kad kūnas miršta, o sąmonė lieka.
Tačiau mes beveik nieko nežinome apie šią svarbią mūsų gyvenimo detalę.
Mokslininkai pakankamai gerai supranta pirmines mirties stadijas, kai kūno sistemos išsijunginėja viena po kitos.
Iš klinikinės mirties pabudę žmonės taip pat turi ką papasakoti - nors jų istorijos apie matytus mirusius artimuosius, tunelius ir šviesą gali būti interpretuojamos labai įvairiai.
3. Kur yra žmogaus sąmonė?
Įprasta manyti, kad žmogus savo esybe gyvena smegenyse, tačiau sąmonės mokslininkai negali apibrėžti. Kaip toks apčiuopiamas daiktas kaip smegenys kuria tokį abstraktų dalyką, kaip sąmonė?
Mes jau turime pažangią smegenų skenavimo įrangą, galime užfiksuoti mintis, atsekti neuronų grandine – tačiau pati sąmonė yra visiška mįslė.
Kai kurie žmonės tiki, kad sąmonę mums suteikė aukštesnė jėga, tačiau mokslininkai mano, kad ateityje viską pavyks paaiškinti racionaliai.
Tai siekiama padaryti tiriant paprastesnius gyvūnus ir jų gebėjimą save suvokti. Vis dėlto - prireiks dar daugybės metų, kol sąmonės paslaptis bus atskleista.
4. Kaip išgydyti vėžį?
Naršant po įvairių mokslinių institucijų naujienas, galima aptikti labai optimistiškų pranešimų apie pažangą vėžio tyrimuose. Atrodo, kad ši žmonijos rykštė jau visai greitai bus išgydoma.
Tačiau iš tikrųjų yra ne visai taip – mokslas dar gerai nesuvokia netgi kodėl vėžys atsiranda. Vėžys – tai liga, kuri ląstelių lygmenyje kyla dėl klaidų ląstelių dalijimosi procese.
Tačiau kodėl jų atsiranda? Arba, kitaip sakant, kodėl vėžiu nesusergame kasdien? Mokslininkai žino, kokie žalingi įpročiai gali prisidėti prie vėžio atsiradimo - bet pats mechanizmas yra visiškai neaiškus.
DNR pažeidimai, kurie, galima sakyti, ir sukelia vėžį, dabar yra laikomi pagrindiniu vaistų taikiniu. Kiekvienais metais vėžio gydyme stumiamasi į priekį - ir šiandien pacientai turi geriausius šansus išgyventi, lyginant su praėjusiais dešimtmečiais.
Tačiau progresas yra toks lėtas, kad mokslininkai neabejoja, jog efektyvaus vėžio gydymo teks laukti daugiau nei dešimtmetį.
5. Kiek Žemėje skirtingų rūšių gyvūnų?
Gyvosios gamtos klasifikavimas užima labai daug laiko ir reikalauja didžiulių pastangų. Šis darbas buvo pradėtas daugiau nei prieš 200 metų, tačiau ir šiandien nepriartėjome prie visų skirtingų rūšių suskaičiavimo – spėjama, kad dabar žinome apie 15 proc. visų gyvūnų ir augalų rūšių.
Tačiau kad ir kaip stengtumėmės, visų suskaičiuoti tikriausiai nepavyks niekada .
Aišku, didelė dalis problemos kyla iš to, kad nemažai šių rūšių atstovų yra labai maži. Tačiau net ir didesni gyvūnai, kuriuos galima tyrinėti tiesiogiai, kelia didžiules diskusijas.
Kartais skirtingos populiacijos laikomos tos pačios rūšies atstovais, o kartais – skirtingų rūšių gyvūnais. Pavyzdžiui, šunys būna labai skirtingi, tačiau yra laikomi tos pačios rūšies atstovais.
Mes tai žinome, nes šunis auginame ir veisiame patys, bet jei ką nors panašaus sutiktume gamtoje, jie mums atrodytų kaip visiškai skirtingų rūšių gyvūnai. Visai gali būti, kad taip niekada tikrojo, neginčijamo skaičiaus ir nesužinosime.
