„Sprendžiant iš turimos informacijos, elektrinės reaktorius didelio keleivinio lėktuvo kritimo atlaikyti negali. Jis nėra taip suprojektuotas“, – sako Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų skyriaus daktaras Laurynas Juodis. Ši saugumo priemonė galbūt atrodo perteklinė, tačiau tokie reikalavimai taikomi ir dangoraižiams.
Nemažiau svarbi ne tik darbo ir saugos kultūra bei techninė statinio charakteristika, bet ir aplinkos gamtinės sąlygos. Radiacinės saugos centro specialistų skaičiavimais, esant nepalankiai vėjo krypčiai ir vidutiniam vėjo greičiui, didelės avarijos atveju išmestas radioaktyvusis debesis maždaug per valandą pasiektų Lietuvos teritoriją. O per 2–3 valandas pasiektų Vilnių.
„Priklausomai nuo išmetimo, įmanoma ir situacija, kai reikia evakuoti Vilniaus miestą arba iškeldinti Vilniaus miesto gyventojus“, – sako Laurynas Juodis. Tyrėjui pritaria ir Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos Viršininko pavaduotojas branduolinei saugai Sigitas Šlepavičius: „Tikimybė yra labai maža, bet ji vis tiek išlieka.“
Blogiausio scenarijaus avarijos pavyzdys būtų 1986 m. Černobylio 4-tojo bloko avarija bei jos pasekmės. Černobylio avarijos metu susidaręs radioaktyvusis debesis buvo išnešiotas po Europą ir kitus kontinentus. 600 tūkst. žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, patyrė avarinę apšvitą. O Černobylio zona 30 km spinduliu iki šiol išlieka viena labiausiai užterštų radioaktyviosiomis medžiagomis vietų Žemėje. Šioje teritorijoje ūkinė veikla nevykdoma.
