– Esate žinomas vaizdo žaidimų žaidėjas ir vaizdo žaidimų kultūros atstovas. Ar pats kada žaisdavote įsidiegęs nelegalią žaidimo kopiją, ar kada naudojote nelegalų turinį? Kodėl?
- O taip! Iki kokių 1997-ųjų žaidžiau tik piratinius žaidimus, nes legalių ar licencijuotų kopijų paprasčiausiai nebuvo galima įsigyti. Pirmieji mano legalūs žaidimai buvo „Heroes III“ ir „Diablo II“, tačiau net ir atsiradus legalioms kopijoms, kurį laiką dar pirkdavau piratinius žaidimus.
Atkreipkite dėmesį, pirkdavau, mokėdavau vidutiniškai po 12-20 litų už diską, kas tais laikais buvo brangu. Licencijuoti žaidimai kainavo 40-60 litų, realiai tiek pat kiek dabar, o originalūs žaidimai prie kurių nagų nekišo nei piratas, nei rusų licenziniai perleidėjai kainuodavo 150 ar daugiau litų. Su mėnesinėmis 500 litų pajamomis negalėjau to sau leisti, tad iki 2000-ųjų legalias kopijas pirkdavau tik jei būdavo nuolaidos – arba žaidimas tiek geras, kad privalėdavau įsigyti jo dėžutę.
Kaip ten bebūtų, vėliau situacija gan žaibiškai kito, „Akelotės“ importuojami žaidimai pigo, o lokalizacijų kokybė buvo aukštesnė, jie licencijavo vis naujesnius žaidimus, dažniau pasitaikydavo angliškos žaidimų versijos, tad piratauti tekdavo vis rečiau – o startavus žaidimų platinimo tarnybai „Steam“ ir išvis galėjau atsisakyti piratų paslaugų.
Niekada nepiratavau muzikos (neskaitant tų atvejų, kai kažkas paskolina piratinį diską), kino filmus ir TV serialus kartais tenka „pasivogti“ ir dabar – bet už tai amžina padėka bestuburiams ES teisininkams, kurie nesugeba įforminti Europos kaip vieningo autorinių teisių regiono, kad čia būtų laisvai ir nevaržomai pasiekiamas turinys, už kurį aš nusiteikęs mokėti.
– Koks Jūsų požiūris į „Linkomaniją“?
- Aš buvau vienas tų žmonių, kurie aršiai kovojo su „Linkomanija“. Matote, piratai yra skirstomi į dvi pagrindines kategorijas. Tie, kurie objektyviai negali gauti, ar negali sau leisti legalaus turinio – ir tie, kurie piratauja vardan piratavimo. Mano manymu, žmonija šiuo atveju be reikalo telkia tiek dėmesio diskusijoms apie tai, kur keliauja pramogoms išleisti pinigai, kiek uždirba aktoriai ir korporacijos – bei per mažai skiria dėmesio šalutiniam poveikiui.
Piratai, kurie siunčiasi viską vien iš principo, paprastai yra atbukę kultūriniu aspektu. Kai viskas parduotuvėje guli vienoje lentynoje su užrašu „NEMOKAMA“, gali rieškučiomis semtis iš ten prekes – tame tarpe ir šlamštą, kurį vėliau suvartoji. Vartodami šlamštą, švaistome laiką, kurį galėtume praleisti asmeninio skonio ugdymui, kultūros suvokimui, ko pasekmė būtų paprasta: mes mokėtume pinigus už tikrai kokybišką turinį, ir jo būtų daugiau.
Kažkuria prasme, mano žodžius pagrįs ir kino, muzikos ar net žaidimų pasaulio tendencijos, kai vadinamieji hitai ar blokbasteriai jau kuris laikas degraduoja kaip kultūrinė vertybė. Turime daugiau efektų, daugiau įtikinamų žiaurumo scenų, daugiau nuogo kūno, bet mažiau ką papasakoti ar apie ką pamąstyti po eilinio filmo peržiūros.
Todėl aš galiu pateisinti kai kuriuos piratavimo atvejus, bet ko negaliu nei suprasti, nei pateisinti – tai mados vogti. „Linkomanija“ savo aušroje būtent tas madas ir puoselėjo – kartais pati, bet dažniau tai darydavo jos vartotojai, taip lyg pateisindami savo nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių mes dar anais laikais buvome pakankamai kategoriški spaudoje ir internete.
Pavyzdžiui, dirbdamas portale Games.lt dar gūdžiais devyniasdešimtaisiais, be gailesčio šalindavau lankytojus, kurie dalijosi informacija apie piratavimą. Daug kas negalėjo suprasti, kaip nuo vartotojų skaičiaus priklausomas portalas laisva ranka trina šimtus paskyrų dėl tokios smulkmės, kaip nuoroda į nulaužtą žaidimo versiją. Na, bet mes buvom jauni ir principingi – bent jau tol, kol neatsidūrėme vienoje salėje su vienu „Linkomanijos“ steigėjų ir LATGA advokatu.
Tą akimirką supratau, kad LATGA savo požiūriu, veikla ir pasitelkiamomis priemonėmis yra kur kas didesnis parazitas, įjunkęs į mūsų valstybės kūną. Tiek emociniu lygiu aštrindamas kampus ir kovai su LATGA suteikdamas romantinį atspalvį, tiek kultūriniu lygmeniu, kai surenkami visų žmonių pinigai išdalijami menkaverčiams, jokios pridėtinės vertės nekuriantiems Lietuvos kūrėjams.
– Ką manote apie teismo sprendimą „Linkomanijos“ byloje? Ar sprendimas įpareigoti kai kuriuos Interneto paslaugų teikėjus blokuoti prieigą prie Linkomanija.net yra geras sprendimas?
- Mano požiūriu tai katastrofiškas sprendimas. Visų pirma todėl, kad aš iki šiol naudoju savo paskyrą „Linkomanijoje“. Retai – gal kartą per ketvirtį tam, kad atsisiųsčiau vieną kitą vietinių autorių kūrinį. Prieš kelerius metus mes patys ten platinome savo e-žurnalą „GameOn“, taip tarsi prisijungdami prie bangos žmonių, siekiančių padėti „Linkomanijai“ legalizuotis ir tuo pačiu galbūt kažkiek edukuoti ir savo vartotojus.
Toliau — žvelgiant per vartotojo prizmę, aš nebegalėsiu naudotis šiuo resursu, nes jį teismo nurodymu man blokuos interneto tiekėjas. Šioje vietoje ketinu paskambinti savo tiekėjui ir informuoti, kad jei jis išties taikys šį blokavimą, aš svarstysiu galimybę atsisakyti jų paslaugų, nes kaip buvo pastebėta ir teismo posėdyje, prievolė blokuoti „Linkomaniją“ galioja ne visiems.
Trečia, tai yra siaubingas teisinis precedentas, kurio pagrindu sukuriama terpė piktnaudžiavimui. Nepraeis ir pusė metų, kai rasis seimūnas, kuris sieks blokuoti „YouTube“ ar kitą platformą remdamasis tuo, kad ten taip pat platinamas piratinis turinys, nekalbant jau apie įstatymus grubiai pažeidžiančius komentarus, Rusijos propagandą ir dar ką tik nori. Šis teismo sprendimas visomis prasmėmis yra košmaras, be viso kito dar ir skatinantis vartotojo sekimą.
– LATGA atstovas byloje, advokatas Andrius Iškauskas teigia, kad tie, kurie savanoriškai savo turinį talpina kūrybą „Linkomanijoje“ ir taip nepažeidžia jokių autorių teisių, turi daug galimybių pasirinkti bet kurią kitą tokio publikavimo platformą. Ką pasakytumėte apie tokį teiginį?
- Andriui Iškauskui tepasakyčiau tiek – ne jo sumautas reikalas, kur aš noriu platinti savo turinį. Kas jis apskritai toks, kad nurodinėtų Lietuvos piliečiams? Jo funkcija yra ginti autorinių teisių turėtojų teises, tačiau jis to negali daryti vartotojų ar jo apsaugos neprašiusių autorių sąskaita. Kol kas visa LATGA veikla paremta būtent tokiu principu.
– Kaip manote, ar ši byla liečia tik konkretų „Linkomanijos“ ir galbūt kitų galimai autorių teises pažeidžiančių svetainių atvejį, ar tai gali būti ir kažkas daugiau?
- Aš manau, kad LATGA renkasi „Linkomaniją“ dėl tos pat priežasties, dėl kurios tą darėme ir mes savo laiku. „Linkomanija“ nėra nei didžiausias, nei geriausias, nei gražiausias, nei prieinamiausias resursas norintiems piratauti. Šiandien „Linkomanijos“ vaidmuo apskritai yra niekinis.
Tačiau tai yra savotiškas simbolis, „piratavimo“ sinonimas – bet nusilpęs, leidžiantis atsiteisti už visus tuos pralaimėjimus ir pažeminimus, kuriuos tarpusavio dvikovose LATGA patyrė per paskutinį dešimtmetį. Tai yra asmeninė A.Iškausko vendeta, kuri, deja, gali virsti precedentu persekiojant kitas tarnybas. Čia pat verta pastebėti, kad kitos tarnybos šią akimirką yra daugiau ar mažiau bevardės, menkai atpažįstamos visuomenėje, tad jos nesulauks tokios paramos. kaip „Linkomanija“ – o greičiausiai net vengs ginti savo teises.
– Vis dėlto, turbūt neatsiras daug prieštaraujančių, kad „Linkomanijoje“ galimai pažeidinėjamos autorių teisės. Kaip pasiūlytumėte su tuo kovoti be prieigos blokavimo?
- Nebūkim hipokritai. Autorių teisės „Linkomanijoje“ pažeidžiamos ne galimai, o iš tiesų. „Linkomanija“ tuo tikslu buvo sukurta, ir tuo tikslu veikia toliau. Tai žinomas faktas, tačiau taip pat autorių teisės reguliariai yra pažeidžiamos visose tarnybose, kurias naudojame kas dieną. „Youtube“, „Facebook“ net ir pasitelkę moderniausius algoritmus, neišgaudo piratinio turinio, kuris ten, beje, neretai būna aptinkamas greta turinio, kurį sukelia patys autorinių teisių savininkai.
Mažesnėse platformose, kur taikomi paprastesni standartai, piratavimo atvejai dar dažnesni – nekalbant apie tai, kad daugelio online platformų repertuare yra gausu ir turinio, kuris pažeidžia kitus mūsų valstybės įstatymus — nacisitinių ar sovietinių simbolių demonstravimas, propaganda, melagingos naujienos, pornografija ir kas tik nori. Todėl grįžtu prie minties, kad metams bėgant „Linkomanija“ vis tik tapo simboliu – ne tik piratavimo, bet ir blaivios, sveiku protu paremtos kovos su piratavimu.
Čia galima traktuoti dvejopai. Visų pirma, su savo laikmenų mokesčiais LATGA yra toks pat piratas. Šiandien kiekvienas pilietis perka laikmenas visų pirma savo turinio kūrimui, mes vien savo „YouTube“ kanalo archyvams sunaudojame kelis terabaitus atminties kasmet, o dar porą terabaitų nusiperkame po kiekvieno „GameOn“.
Asmeniniame fronte, man paprastai prireikia 2-3 terabaitų atminties namų ūkiui – ten aš laikau legaliai įgytus žaidimus, savo filmuotą turinį, muziką, kurią gaunu kaip nemokamą priedą perkant albumą. Savo turinį gaunu su teise turėti asmeninę jo kopiją – ir nesuprantu kodėl kasmet turiu patirti tiek išlaidų vien todėl, kad perku atmintį. LATGAi sumokėti pinigai nekuria jokios apčiuopiamos pridėtinės vertės, išskyrus dalinį šlamšto gamintojų finansavimą.
Paimti kažką iš visuomenės ir padalyti broliukams aliukams ir jų pusseserėmis ir yra tikrasis komunizmas, kurio, maniau, jau esame atsikratę. Juk pinigų už laikmenas kur kažkas įsirašė „Sostų Karus“, HBO negauna – nes LATGA jiems neatstovauja. Tad šios organizacijos kitaip nei piratais nepavadinčiau.
Antrasis „Linkomanijos“ kovos su piratavimu frontas yra vieša diskusija aiškinantis subtilybes ir priežastis, kurios vis dar verčia mus piratauti. Tame tarpe ir teisė, ES teisė, geoblokavimas ir kiti sveiku protu nepaaiškinami dalykai.
– Kaip vertintumėte pačias techninio blokavimo galimybes? Ar, jūsų nuomone, šiais laikais yra pakankamai techniškai efektyvių priemonių įvykdyti tokį blokavimą?
- Vertinu neigiamai. Aš tik priminsiu, kad pastaruoju metu pasaulyje vyko ne viena revoliucija, ar pilietiniai maištai, tame tarpe ir gana autoritarinėse valstybėse, turinčiose kur kas efektyvesnius įrankius suvaldyti internetą. Nė vienai tų valstybių nepavyko efektyviai blokuoti rezistencijos puslapių – nekalbant jau apie informacijos nutekėjimą į išorinį pasaulį – todėl tikėtis, kad kažkoks teismo sprendimas pakeis mūsų pasaulėžiūrą yra mažų mažiausiai naivu.
Tie, kas nenori mokėti už turinį ir toliau už jį nemokės. Techninis blokavimas neduos jokių rezultatų, o jei ir pasirodys tyrimas, teigiantis, kad lietuviai piratauja mažiau, jis neturės nieko bendra su šiuo įvykiu. Piratavimas nuolat mažėja ir toliau mažės dėl kylančio pragyvenimo lygio, vis patogesnio paslaugų prieinamumo, akcijų, nuolaidų, sveiko proto, saugumo ir šimtų kitų priežasčių, kai vartotojai rinksis tiesiog sumokėti už pramogas, nes jos įperkamos ir visada pasiekiamos.
Todėl iš šio blokavimo liks tik išlaidos interneto tiekėjams, pažeminimas kiekvienam šios valstybės piliečiui, kurį tai palies ir pavojingas teisinis precedentas tam atvejui, jei staiga ir Seimo daugumoje ir prezidentūroje turėsime vienos ir tos pačios partijos atstovus.
