– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kuo ta vieta jums ypatinga?
– Gimiau Lietuvoje, Utenos apskrityje, Runionių kaime, pradinės mokyklos mokytojų šeimoje. Augau Kėdainių rajone, Saldutiškyje, Aluntos dvaro vienkiemyje. Tai buvo šaunus laikas. Gyvenau tokioje aplinkoje, kad man viskas buvo labai gražu.
Aplinka graži, Saldutiškyje yra Aisetos ežeras puikiausias... Tėvai mums su broliais į galvas „kišo“ visokias naujoves. Ir man visada buvo įdomu, kaip kas veikia, buvau žingeidus. Būdamas gal 3 ar 4 metų susidomėjau, kas darosi žadintuvo viduje.
Ką aš iškrėčiau: pasiėmiau žadintuvą, nuėjau į pastogę, jį išardžiau, tada sudėjau, liko viena detalė ir jis jau nebeveikė. Tokia buvo mano mokslinių tyrimų darbo pradžia. Beje, tėvai dėl to visiškai nereiškė jokių pastabų.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Kalėdos, kai namuose vešli eglutė, papuošta įvairiaspalviais įvairių formų žaislais, apkabinėta saldainiais, obuoliais, mamos iškeptais sausainiais, pagražinta žvakutėmis, o kambario palubėje plaukioja aibė vandeniliu tėvo pripildytų įvairaus dydžio ir spalvų balionėlių.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Vasario 16-oji. Tai yra Lietuvos valstybės šventė. Jei mes būtumėme ne Lietuvos valstybėje, kur mes būtumėme? Man atrodo, kad anais laikais, prie A. Smetonos, buvo labai kryptingai formuojama Lietuvos visuomenė, kuri nuo žagrės atėjo į civilizuotą pasaulį. Ir pažiūrėkite, kas atsitiko. Universitetų juk nebuvo.
Kaune atsirado universitetas, geriausius Vytauto Didžiojo universiteto studentus siuntė į Vakarų geriausius universitetus – į Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Angliją... Ir visi sugrįžo atgal. Dabar tai atrodo kvaili svaičiojimai – ko čia grįžti, jei penkiskart mažiau moka? Bet pirmiausia yra idėja. Ir jei ta idėja žmonės vadovaujasi, tai jiems ne vien tik pinigai svarbūs, bet ir suformuota idėja.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Neringa. Tai yra tikrai graži vieta. Jūra, gražios vietos, ramu... Kai pirmą kartą, dar sovietų laikais, nuvažiavome ten su savo ponia (kurios, deja, jau nebėra), ten buvo išvis tuščia. Ir man ten labai patikdavo.
Atvažiuoji, niekas netrukdo, neskambina, ir interneto tada dar nebuvo, o apie mobilųjį ryšį apskritai nėra šnekos. Lietuvoje yra daugybė gražių vietų, bet Neringa – ypatinga. Kraštas, „atkabintas“ nuo kontinento, ramu, tylu, sau vaikštai, mėlynių pasirenki, jei nori – pasimaudai.
– Geriausias Lietuvos miestas.?
– Kaunas, nes tai – Lietuvos idėjų tvirtovė. Ne be reikalo paminėjau Vytauto Didžiojo universitetą, kuris į Lietuvą iš Vakarų Europos atvežė mokslą. Jei tai nebūtų nutikę, mes ir būtume likę arklo žmonės.
Antra, Lietuva neturi naudingų iškasenų, bet turi protingų žmonių, todėl reikia užsiimti tokios gamybos plėtra, kur reikia mažai žaliavų, bet pakankamai protingų ir kūrybingų žmonių. Kai Lietuvoje 1959 metais buvo pradėta kurti skaičiavimo technikos pramonė, Lietuvoje nebuvo specialistų. Kas buvo padaryta?
Čia reikia nusilenkti tų laikų Kauno inžinieriams, kurie šią idėją suformulavo ir įgyvendino praktiškai. Buvo paskelbtas konkursas, surinkta pusantro šimto žmonių, kurie buvo išsiųsti į Maskvą, tuometinį Leningradą – pačias geriausias tų laikų sovietų mokyklas.
Man buvo pavesta visus darbus koordinuoti. Po to praktiškai 98 proc. grįžo į Lietuvą. Kodėl? Nes jiems buvo suteiktas gyvenamasis plotas, o anais laikais tai buvo oho.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vytautas Didysis. Nes aš gimęs Vytauto Didžiojo metais. Mano tėvai taip sugalvojo – sakė, kadangi visų bus Vytautai, tai man davė Laimučio vardą. Apskritai, Vytautas Didysis man yra pavyzdys. Parodykite man, kuris su vokiečiais susitvarkė. O jie juk rimta publika.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti. Apie ką kalbėtumėte?
– Karalius Mindaugas, su kuriuo norėčiau aptarti Lietuvos reikalus. Kaip tvarkyti Lietuvą, kad nebūtų tokios košės. Kur aš matau Mindaugo jėgą? Jis turėjo idėją. Pirmiausia yra ne kažkokios smulkmenos, o idėjos.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– „Ant kalno mūrai“. Esu krepšinio mėgėjas ir neatmenamais laikais būdavo, kad pasibaigus rungtynėms, kai laimi lietuviai, išeinant dainuodavome „Ant kalno mūrai“. Aš suprantu, kad šis simbolis rodo lietuvių jėgą, tvirtybę.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Kokybiška. Atsakau su šypsena, nes koks klausimas, toks ir atsakymas. Mes esame kvailoje situacijoje. Kai tik „ištrūkome“, mums vežė tikrai kokybiškas prekes iš Vakarų. Net turiu nusipirkęs, iškart kai tapome nepriklausomi, „Braun“ skutimosi mašinėlę – iki dabar veikia. Galvojau kitą nusipirkti, bet juk ji veikia. Man vokiečių pavyzdys yra puikus. Tai yra šauni komanda, kuri dirba tyliai, bet gerai. To linkiu ir lietuviams.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Močiutės iškepti bulviniai blynai su tikrais spirgučiais.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Grožis, gerovė, tvarka, ramybė, susiklausymas.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas, sąžiningumas, talkos jausmas, kuriuos būtina atgaivinti.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Ką darai, daryk gerai. Man tėvas visada kaldavo į galvą: jei pasakei žodį, tai ir šventa. Pasakei, kad padarysi, tai kad nebūtų jokių kalbų. Ir padaryk gerai.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– ...Lietuva yra mano tėvynė.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Prisiminti arba išmokti eiles: „Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, ne pranašų bedugnės ateities, – mums reikia tų, kur susikaupę veikia! Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!“ (Maironis, 1926 m.) Ir pasiekti, kad Lietuva taptų pavyzdžiu pasaulio valstybėms.
Apie projektą:
„Aš myliu Lietuvą“ - 100 interviu projektas, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui. Politikos, verslo, mokslo, sporto, pramogų, meno žvaigždės kalbės apie tai, kokie jų pomėgiai, įpročiai ir aistros neįmanomi be Lietuvos. Atskleis, kas jiems gražu ir nepakartojama mūsų šalyje, kas yra jų identiteto dalis ir apie tai, kodėl jie myli Lietuvą.
Daugiau projekto interviu skaitykite čia.
