Jeigu šis įtarimas pasitvirtins, gali pasirodyti, kad priešistorinės jūros buvo gerokai vėsesnės, nei buvo skaičiuojama, ir dabartinė mūsų planetos šiltėjimo tendencija yra netgi ekstremalesnė, nei manyta.
Europos pirmaujančių tyrimų institutų mokslininkų komanda kritiškai įvertino procesus, kuriais remiantis iki šiol būdavo nustatoma prieš milijonus metų buvusi vandenynų temperatūra.
Net rimčiausi moksliniai modeliai remiasi daugmaž tikėtinomis prielaidomis.
Šiuo atveju temperatūros skaičiavimo metodas rėmėsi prielaida, kad temperatūras idealiai atspindi mažučiai jūrų organizmai – foraminiferai.
Konkrečiau, tikslus deguonies-18 santykis su deguonimi-16 organizmų egzoskeletus sudarančiame kalcite kinta, priklausomai nuo izotopų koncentracijos aplinkoje – šį faktorių lėmė rūgštingumas ir druskingumas – ir vandens temperatūra.
Taigi, nustatę fosilijų deguonies izotopų skirtumus, galime spręsti ir apie temperatūrą jų gyvenimo metu – kiek seniau nei prieš 100 milijonų metų.
Taip vertinant, temperatūra tropikų juostoje esančių gilesnių okeano vietų vandens temperatūra buvo apie 15 °C aukštesnė, nei dabar.
Bet pasirodo, ne viskas taip paprasta.
„Kas atrodo kaip idealiai išsaugotos fosilijos, iš tiesų tokios nėra“, – sako mineralogas iš Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro Sylvainas Bernardas. Pasak jo, duomenys rodo, kad deguonies-18 ir deguonies-16 santykis jūrų gyvūnų nuosėdose gali būti ne toks jau ir stabilus.
Siekdami patikrinti, foraminiferų kiautų chemijos kitimą, tyrėjai perkėlė organizmų pavyzdžius į dirbtinį jūros vandenį, kuriame buvo tik deguonie-18 izotopas.
Tada jie pakėlė temperatūrą, simuliuodami po nuosėdų sluoksniu vykstantį šilimą ir nanometriniu antriniu jonų masės spektroskopu (NanoSIMS) analizavo kalcito deguonies izotopų santykio pokyčius.
Balansui kintant, kito ir santykis.
„Tai reiškia, kad iki šiol daryti priešistorinės temperatūros vertinimai – neteisingi,“ pažymi S.Bernardas.
Tai rodo, kad vandenys tikriausiai nebuvo daug šiltesni, nei dabar. Šis atradimas taip pat padeda išspręsti paradoksą, rodantį populiariausių modelių neatitikimus.
Naudojant deguonies izotopų metodą, šiltuoju kreidos periodo vandenyno temperatūra nelabai smarkiai skyrėsi nuo paviršiaus temperatūrų ašigaliuose.
Deja, kiti modeliai, aprašantys klimatą ir vandenynų sroves, su nedideliu gradientu nedera, kas nurodo problemą.
Be to, foraminiferų fosilijose ištyrus magnio izotopus, o ne deguonies, jūros paviršiaus temperatūra aukštesnėse platumose irgi turėjo būti žemesnė, nei rodo ankstesni vertinimai.
Per 100 milijonų mūsų planetai tekusių išbandymų metų, vandenynų temperatūra išliko gan stabili. Žvelgiant į tai šiuo rakursu, dabartinė spartaus globalus atšilimo tendencija atrodo dar dramatiškesnė, nei manėme.
Dabar tyrėjai turėtų grįžti prie braižymo lentų ir panaudodami naujus duomenis, pažiūrėti, kokius konkrečius pokyčius tai lemia istoriniams duomenims.
„Norėdami peržiūrėti paleotemperatūras, turime kruopščiai pasverti šiuos naujus duomenis, į kuriuos taip ilgai nebuvo atsižvelgta“, – sako geochemikas Andersas Meibomas iš Šveicarijos federalinio technologijų instituto Lozanoje. – „Tam reikės tirti kitus jūsų organizmų tipus, kad aiškiai suprastume, kas vyko nuosėdose geologinėje laiko skalėje.“
Šis tyrimas publikuotas "Nature Communications".
