Procesoriaus galia pasiglemžiama ne kiekvieną kartą, ir toli gražu ne ištisą laiką, kai vartotojas yra svetainėje, ar kai siunčia torrentą. Bet, kaip vaizdžiai rašo „Engadget.com“, kai tai nutinka, spyglys procesoriaus darbo grafike atrodo tikrai įspūdingai.
Kaip tai nutiko ir kodėl tai veikia?
Akivaizdu, nemokamo turinio nebūna niekur ir niekada, ir pasakymas „jei kažką gauni nemokamai, reiškia, prekė esi pats“ neprarado savo teisingumo. Kažkam mokėti teks visada – už turinio kūrimą, už infrastruktūros išlaikymą ir t.t.
Už tai, kad skaitote šį straipsnį, sumokėjo reklamdaviai – tos įmonės, kurios nori, kad pamatytumėte ir prisimintumėte jų produktus ar paslaugas. Tai - šiuo metu vieną populiariausių finansavimo formų internete, ir pati populiariausia Lietuvoje – nes su savo pačių uždirbtais pinigais dar skiriamės sunkiai, prenumeratų neperkame ir aukojame ne itin gausiai.
Ir atrodo, laimi visi: turinio kūrėjai gauna atlyginimą, lankytojai/skaitytojai – turinį, už kurį tarsi patys ir nemoka, bet reklamdaviai irgi pasiekia savo – jų siūlymai tampa pastebimi ar bent prekės ženklas įsitvirtina sąmonėje (o gal ir pasąmonėje).
Tik štai, nelegalaus turinio svetainės susiduria su viena problema. Situacija, tiesą sakant, ironiška: tame pačiame „Pirate Bay“ per mėnesį apsilanko 250 – 300 milijonų vartotojų (palyginimui, didžiausių Lietuvos portalų lankomumas – 300-500 tūkstančių), bet kokia rimta kompanija norės reklamuotis ten, kur teikiamos abejotino legalumo paslaugos? Ir tai – ne tik moralinis klausimas. Juk kokia prasmė reklamuotis ten, kur žmonės ateina pasiimti nemokamai?
Kai kurios įmonės, beje, prasmės atranda. Tik vis dėlto tokių nėra daug, ir tokiu būdu surinkto biudžeto aptarnauti 300 milijonų vartotojų nepakanka.
Ir čia piratai surado užkastą lobį – kriptovaliutas. Virtualius pinigus, kuriais galima mokėti internete, bet kuriuos reikia tikrąja šio žodžio prasme išsikasti (tiesa, irgi virtualiai). O kasybai reikia resursų.
Kasti patiems? Bet resursai jau ir taip naudojami tiems 300-500 milijonų aptarnauti.
Užkrauti kasybą lankytojams? Gerai, bandom!
O jei – oficialiai?
Be abejo, tai pastebėję vartotojai nepasidžiaugė. Juk iš tiesų – kažkas slapčia, neįspėję ir neatsiklausę nusprendė vogti iš tavęs tavo resursus. Bet iš kitos pusės – argi tai šiek tiek ne veidmainiška? Juk į PirateBay akivaizdu kad daugiausiai einama lygiai to paties – pasiimti turinio neatsiklausus ir neatsilyginus jo kūrėjams. Tad pykti, kad kažkas lygiai taip pat elgiasi su tavimi – nenuoseklu, ponai! Be to, priešingai nei filmų, serialų, muzikos ir programinės įrangos kūrėjai, kurių kūrybos vaisiai skleidžiami piratinėse svetainėse, piratinės produkcijos siuntėjai atlygį gauna – turinį. Tik kad jau apmokamą – tegul ir ne pinigais iš piniginės.
Vis dėlto, įdomiausia dalis yra ne čia. Tai – tam tikros savireguliacijas „nemokamo“ turinio svarstyklės, kurias šiuo atveju palikime ramybėje.
Įdomus klausimas būtų kitas – kas nutiktų, jei ne taip pat, bet panašiu principu pradėtų elgtis visi turinio kūrėjai? Žinoma, be jokių užslėpimų – ateidamas į svetainę, turėtum paspausti „Sutinku, kad mano procesoriaus resursai bus dalinai naudojami svetainės kaštams padengti“. Ar spaustumėte „Sutinku“ - taip, kaip dabar spaudžiate, kad sutinkate leisti įrašyti „sausainėlius“?
Žinoma, tai – miglotas miglotos ateities variantas. Kriptovaliutos šiandien – visiškai šviežias dalykas, ir dar ne visai aišku, kur jos pasuks. Jos turi daug problemų: jomis pernelyg lengva naudotis nusikalstamose veiklose ir struktūrose, taip pat pakankamai painu paaiškinti, kuo gi jos pagrįstos.
Todėl natūralu, kad dauguma valstybių, vartotojų ir finansinių struktūrų į visa tai žiūri įtariai ar net su baime, o pirma instinktyvi reakcija yra - „drausti!“ Tą daryti jau suskubo Rusija ir net Kinija (kurioje, beje, iki šiol buvo bene daugiausia kriptokasėjų).
Bet technologijos pasaulyje keičiasi, progresuoja. Internetas juk kažkada irgi buvo tik universitetų susirašinėjimo priemonė (ir, tiesą sakant, nuo tų laikų išlikęs SMTP protokolas yra didele dalimi kaltas dėl šiukšlinių laiškų lavinos – nes juk akademikams nė neatėjo į galvą, kad jei jie vienas kitam nesiūlo pasididinti kokio nors organo kokiais nors stebuklingais būdais, tai to nedarys ir kiti) – o šiandien tai yra šiuolaikinės komunikacijos pagrindas.
Šalia visokių neaiškių, anonimiškų kriptovaliutos kūrėjų atsiranda ir bent jau atvirai save identifikuojantys verslininkai – ir beje, į kriptovaliutų sritį jau skverbiasi ir lietuviai – tad galimybė, kad kriptovaliuta (ar bent jau kelios jos rūšys) taps skaidriomis ir visiškai legaliomis, vis dėlto yra.
Tad klausimas, ar sutiktumėte, kad už jus dirbtų jūsų kompiuteris, išlieka.
Beje, tai jau nebūtų pirmas kartas – tūkstantmečių sandūroje jau buvo projektų, kuriuose buvo mokama už reklamos peržiūrą bei paspaudimus, o ilgainiui gudragalviai sugebėdavo viską automatizuoti, tad palikę nakčiai prie interneto pajungtą kompiuterį, sugebėdavo bent jau apsimokėti elektros ir interneto sąskaitas, o jei pavykdavo (t. y. jų nepagaudavo paslaugos teikėjai, nes automatizavimas buvo laikomas sukčiavimu) – ir visas komunalines paslaugas, taip sutaupydami nemažą dalį studentiškų pajamų. Ir taip - tai irgi buvo daroma Lietuvoje.
Tad laikas, panašu, tikrai juda spirale. Kažkada gudrus skriptas judindavo pelės kursorių, ir uždirbdavo dolerius vartotojui – nors tai buvo nelegalu. Dabar rankiniam vartotojo įsikišimui net nepalikta vietos… ir visai neaišku, kiek visa tai – ypač uždarbis – yra legalu.
Bet vis dėlto – ar sutiktumėte, kad jūsų kompiuteris veiktų lėčiau, bet užtat nereikėtų žiūrėti įkyrių reklamų, ir gautumėte turinį, kurį praktiškai apmokėtų jūsų kompiuteris (na, ir kažkiek padidėjusi elektros sąskaita). O gal visa tai – kompiuterių gamintojų sąmokslas siekiant pradėti pardavinėti galingesnius kompiuterius?
Įdomu būtų išgirsti Jūsų nuomonę komentaruose.
