„Micro:bit“ - tai mikrokompiuteriai, skirti vaikų edukacijai, kuriuos šiemet turėtų gauti visi šalies penktokai, tad Lrytas.lt pakalbino fondo švietimo direktorę Jo Classens ir fondo švietimo bei strategijos vadovą Garethą Jamesą.
- Kaip prasidėjo „Micro:bit“ istorija?
Jo Classens: Mes norėjome sukurti įrenginį, kuriuo pradėti programuoti būtų galima labai greitai, kuris lavintų reikiamus įgūdžius ir kuris uždegtų vaizduotę. Mes turėjome keletą prototipų: programėlę, taip pat dėvimą įrangą, dar keletą variantų – žodžiu, mes bandėme sudominti ir pasiekti publiką ne vienu būdu, bet mikrokompiuteriukas pasirodė sėkmingiausiai. Taip nutiko, nes jis apčiuopiamas, jį gali laikyti rankoje ir gali iškart matyti programavimo rezultatus.
Vaikas gali programuoti kompiuteryje, bet tą savo programą paversti apčiuopiamu, pamatomu, juntamu dalyku, o tai leidžia išradinėti, būti labai kūrybišku. „Micro:bit“ programa tampa ne kažkuo abstrakčiu, o labai fiziniu dalyku.
- Vis dar galima rasti skeptiškų nuomonių, kad mikrokompiuterių nereikia, nes vaikai ir taip daug laiko praleidžia kompiuterijos pasaulyje. Ką atsakytumėte į tokį argumentą?
Jo Classens: Taip kalba tie, kurie patys yra buvę vartotojais, bet ne kūrėjais. „Micro:bit“ priverčia vaikus kurti. Pastebiu, kad ypač jaunesni moksleiviai nori spręsti problemas, kurias jie mato pasaulyje aplink save ir „Micro:bit“ suteikia galimybę tai daryti.
Būdamas vartotoju, tu negali tuo užsiimti. Tu tik gauni programą ar programėlę, tu neturi jos susikurti pats.
- Kiek jau tęsiasi visas „Micro:bit“ projektas?
Jo Classens: Dabar - jau ilgiau nei trejus metus. Pradėjome nuo renginių, paleidome kelis nacionalinio lygio pilotinius projektus mokyklose: bandėme ir su jaunesniais vaikais – nuo 7 iki 11 metų – ir su vyresniais, nuo 11 metų.
O tada jau ėmėmės ieškoti investuoti norinčių partnerių.
- Ar jau yra pastebėta kokių projekto klaidų ar patirčių, iš kurių galėtų pasimokyti Lietuva?
Jo Classens: Pastebėjome, kad tose mokyklose, kuriose buvo leidžiama parsinešti mikrokompiuterius namo, vaikai pasireiškė kūrybiškiau. Jie surado daugiau pritaikymų, apėmė didesnį kompiuterijos pritaikymo arealą.
Pilotiniame projekte buvo leista mikrokompiuterius parsinešti namo savaitgaliui, ir sužinojome, kad vaikai kokį šeštadienį savanoriškai rinkosi vieni pas kitus tam, kad paprogramuotų.
Garethas Jamesas: Aš pridėčiau, kad labai svarbu, jog būtų gerai paruošti ir mokytojai, kad jie vaikams galėtų pasiūlyti daug veiklų. Ir viską galima integruoti į mokymo planą, apimant fizinius mokslus, matematiką, muziką, kalbų mokymą.
Bet taip pat reikia suteikti ir kūrybinės laisvės moksleiviams. Tad geriausia suteikti pradžią, įrankius, pagrindus, bet leisti kurti toliau.
- Su kokiu įdomiausiu „Micro:bit“ projektu Jums teko susidurti?
Jo Classens: Mačiau tikrai daug ir įvairių, bet man vis dėlto nuostabiausia yra ta paprasta programa, nuo kurios dauguma pradeda pažintį su „Micro:bit“ - tas momentas, kai LED ekranėlyje pramirguliuoja pradedančiojo programuotojo vardas. Ir visai nesvarbu, ar tai padaro vaikas, ar mokytojas, ar kūrėjas – svarbiausias yra tas momentas, kai jis pamato, kad tai veikia!
O kalbant apie įmantriausius ir originaliausius projektus – kai kurios mokyklos yra išsiuntusios „Micro:bit“ į kosmosą, kad prijungus prie „Raspberry Pi“, fotografuotų, matuotų temperatūrą ir atliktų daug kitų sudėtingų užduočių. Arba štai programų inžinierius Davidas Whale’as privertė „Micro:bit“ kompiuteriuką sukioti teleskopą.
Bet visi šie nuostabūs dalykai prasideda nuo pačių paprasčiausių programėlių.
