34-erių Franko Swaino kiborgizmo istorijos pradžia paprasta – 25-erių sulaukusiam britui buvo nustatytas ankstyvas klausos praradimas, kurį gydytojai nusprendė koreguoti klausos aparatu. Vis dėlto Frankas suvokė vieną svarbų dalyką – klausos aparatas pateikia jau filtruotus garsus. Garsai pirmiausia patenka į klausos aparatą, kur filtruojamas triukšmas, sustiprinamas „naudingas“ garsas, o žmogų pasiekia ne grynas aplinkos garsas, bet savotiška jo interpretacija. Šį suvokimą sekė kita mintis – galbūt galima tą garsą koreguoti?
Įsilaužęs į savo klausos prietaiso sistemą Frankas perprogramavo ją taip, kad girdėtų „Wi-Fi“ signalus. Skamba neįtikėtinai – kokios yra žmogaus galimybių ribos?
Praėjusiais metais į „Login“ buvo atvykę Moon Ribas – menininkė ir choreografė, savo alkūnėje turinti implantuotą sensorinę jungtį, kuri padeda jausti kiekvieną žemės drebėjimą, taip pat Neilas Harbissonas – regėjimo sutrikimą turintis ir oficialiai pripažintas pirmuoju žmogumi-kiborgu, kurio kaukolėje implantuota antena, priimanti garso bangas ir leidžianti suvokti matomas ir nematomas spalvas. Jo antenos ryšys iš kosmoso geba perduoti ir kitus vaizdus.
Frankas Swainas pritaria N.Harbissonui, kuris teigia, kad kiborgizmas – tiesiog žmogaus saviraiška.
– Pasaulyje yra bent 10 žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių technologijomis patobulinusių savo kūną. Ar jūs esate susiję vieni su kitais, palaikote ryšį, ar tiesiog skirtingais būdais testuojate technologijų galimybes?
– Manau, kad rezultatai mus gali savotiškai sieti, tačiau iš tiesų kiekvienas jų siekiame iš skirtingų pozicijų ir su skirtingais tikslais. Yra žmonių, kurie papildo savo kūną technologijomis dėl estetinių, meninių priežasčių, yra tokių, kurie siekia sau tam tikros naudos, tačiau yra ir tokių, kurie tiesiog eksperimentuoja su savo kūnu. Visi mes, kokių tikslų bebūtume vedini, domimės, kiek galima „pastumti“ žmogaus galimybių ribas. Kita vertus – ar ne to siekia bet kuris žmogus?
– Praėjusiais metais festivalyje dalyvavęs N.Harbissonas teigė: „Kiborgizmas – tai meninis judėjimas, kur menininkai kuria savo pojūčius ir kūno dalis, savo organizmą susiedami su kibernetika. Kiborgizmas – tai menas save išreikšti per naujus ar išplėstus pojūčius, sukurtus jungiant kibernetiką bei menininko kūną ir protą“. Ir vis dėlto, kas tai – menas, negalios „išgydymas“, o gal abu?
– Toks kiborgizmo apibūdinimas, mano nuomone, gana tikslus. Sutinku, kad bent jau tokiems žmonėms kaip aš ar Neilas, kiborgizmas yra saviraiškos forma. Tai ir menas, ir medicininis kūno pastiprinimas. Tai tyrinėjimas tokių vietų, kurios tik dabar praveria savo duris ir yra už esminių žmogaus biologinių pojūčių.
– Ką pasakytumėte kiborgizmo kritikams, kurie kūno papildymą technologijomis mato tik kaip eilinį pasilinksminimą ar net savotišką triuką?
– Kaip ir bet koks kitas menas, kiborgizmas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nerimtai, tačiau kartu jis neša stiprią žinutę. Juk niekam iš tikrųjų nereikia girdėti „Wi-Fi“ signalo. Tačiau parodymas, kad aš galiu išplėsti savo klausos pojūtį ir peržengti neįtikėtinas ribas, kelia daug stiprių klausimų apie negalią, mediciną ir kūno kontrolę.
Gegužės 26 d. technologijų ir inovacijų festivalyje „Login“ Frankas Swainas „Telia“ salėje skaitys pranešimą tema „Building a better human“ (liet. „Kuriant tobulesnį žmogų“).
Šiais metais gegužės 24–26 dienomis vyksiantis festivalis įsikurs Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Kongresų rūmų, Lietuvos mokslų akademijos, Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro, „Naujojo“ (buv. „Vaidilos“) teatro, Vilniaus „Tech Park“ bei kitose erdvėse.
