Kovo mėnesį 110 „Micro:bit“ mikrokompiuterių pateko į pirmųjų vaikų rankas: britų BBC kompanijos kuriama technologinio lavinimo platforma buvo pradėta bandyti penkiose Lietuvos mokyklose Alytuje, Kazlų Rūdoje, Molėtuose, Vilniuje ir Visagine. O pirmą darbo dieną po Velykų švenčių Vilniaus Sapiegų „Tech Parke“ susirinko 80 eksperimente dalyvavusių penktokų, kurie pristatė mikrokompiuteriais sukurtus projektus ir pasidalino įspūdžiais iš darbo su „Micro:bit“.
Atsiskleidė kūrybiškumas
„Vaikai dirbo ir pagal BBC pavyzdžius, bet nemažai projektų sukūrė ir patys. O sprendžiant pagal atsiliepimus, labiausiai patiko tie projektai, kuriuose „Micro:bit“ buvo modifikuojami ir integruojami į kitus daiktus, gražiai apipavidalinami ir kt. Man atrodo, tai yra labai svarbu, kad tiek vaikai, tiek mokytojai įžvelgė galimybes ne tik pačioje mikroschemos plokštelėje, bet ir kūrybiškame jos pritaikyme kasdienėje aplinkoje“ – pasakoja viena iš projekto vykdytojų Ada Jonušė.
Pasak jos, projektai davė ir įdomių bei netikėtų rezultatų: pavyzdžiui, iš „Micro:bit“ sukurtu žingsniamačiu buvo pastebėta, kad kelionė į mokyklą yra keliolika žingsnių ilgesnė, nei grįžtant namo – nors ir eita tuo pačiu keliu.
Kitas įsimintinas projektas – „Micro:bit“ pritaikymas Velykų sezonui: mikrokompiuteris skaičiuoja, kiek kartų į jį pataiko atriedėjęs kiaušinis, ir pagal tai gali būti robotizuotu Velykinio margučių ridenimo teisėju.
Lrytas.lt pakalbinta pastarojo projekto kūrėja penktokė Vaida iš Molėtų progimnazijos pasakojo, kad pirmas įspūdis paėmus „Micro:bit“ į rankas, buvo kiek keistas. „Nebuvo aišku, kaip jį valdyti, nes įrenginys turi tik du mygtukus, ir dar keistą monitorių“ – pasakojo mergaitė, omenyje turėdama LED lempučių matricą, kurią „Micro:bit“ naudoja duomenų išvedimui/vizualizavimui. „Atrodė ne kaip kompiuteris, o kaip mikroschema“ – pritarė Vaidos bendramokslė Marija.
Įdomu tai, kad Vaidai pačios pirmosios užduotys – išvesti į mikrokompiuterio „ekraną“ vardą pasirodė net per paprastos, todėl nuobodžios, todėl ji net buvo nutraukusi mokymąsi į pamiršusi „Micro:bit“. Bet po kiek laiko, paraginta mamos, prisiminė, ir galiausiai susidomėjo tiek, kad programuoja iki šiol.
„Micro:bit“ man patiko, bet norėčiau išbandyti ir kitus mikrokompiuterius“ – teigė penktokė. Paklaustos, ar ateityje norėtų būti programuotojomis, abi mergaitės patvirtino, kad netgi labai norėtų.
Kaip į tai reagavo tėvai? „Kai parsinešiau „Micro:bit“ namo, mama nieko nesuprato, – pasakojo vienas iš Visagino penktokų, – bet ji turėjo savų darbų ir nesikišo. Šiek tiek man padėjo tėtis, bet daugiausia – mokytoja.“ Kita mergaitė iš to paties miesto pasakojo, kad jos tėvai džiaugėsi, jog yra tokia galimybė ir skatino dukrą bandyti viską daryti, nes tai bus naudinga ateityje.
Kas toliau?
A. Jonušė, paklausta, kaip ji pati vertina pilotinio projekto rezultatus, teigė, kad sėkme neabejoja: „Kiek matome iš to, kiek projektų buvo sukurta mokyklose, platforma tikrai pasiteisino, nes tai skatina vaikus kurti. Išbandžius kelis lengvesnius projektus, vaikai patys imdavosi savo idėjų kūrimo, ir daugiau laiko skyrė jų vystymui bei realizavimui, nei mokytojų pasiūlytoms užduotims. Tad manau, kad jei duodame vaikui mikrokompiuterį ir mokytoją, galintį patarti – tai yra labai gera pradžia, tai skatina kurti“.
Pasak projekto vykdytojų, jų tikslas – rugsėjo pirmąją dieną 30-čiai tūkstančių penktokų padovanoti po mikrokompiuterį. Tam reikia surinkti 300 000 eurų (dabartinėmis sąlygomis viena „Micro:bit“ mikrokompiuterio kaina – 10 eurų, bet kaina dar gali kisti į mažesniąją pusę), ir projektas jau pradeda rinkti lėšas iš privačių rėmėjų, o taip pat ieškoti partnerių.
Projekto kūrėjai planuoja, kad ši akcija nebus vienkartinė, ir jau galvoja apie jos pakartojimą dar kitais metais. „O turime ir dar vieną viziją – sukurti galimybę vaikams, kuriems nusibodo dirbti su „Micro:bit“, išsikeisti jį į „Raspberry Pi“ – teigia vienas iš projektų sumanytojų Povilas Poderskis.
