Išvydę išsiblaškiusį vyrą, Vilniuje vaikštinėjantį Neries pakrantėmis, praeiviai nė nenutuokia, kad tai – vienas „Apple“ telefonuose naudojamos „Siri“ balso atpažinimo programos kūrėjų, išradėjas M.Bedworthas.
„Mano namai ten, kur gyvena mano šeima“, – sako Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Izraelyje ir daugybėje kitų šalių gyvenęs britas.
Vilniuje su lietuve žmona Valda ir dvejų metų sūnumi Charlesu įsikūręs mokslininkas čia kuria kitą savo išradimą – tobulesnę žodžių atpažinimo programą. Anot M.Bedwortho, ši programa, be kita ko, galės pagal filmo apibūdinimą surasti jo pavadinimą.
Iki šiol Lietuvos gyvenimą labiau iš šalies stebėjęs britas nutarė netylėti, kai sužinojo, kad jo sūnaus auklei abiturientei Kamilijai tėvai uždraudė Anglijoje studijuoti režisūrą ir patarė rinktis praktiškesnę profesiją.
„Kamilija yra nuostabi, brandi asmenybė, norinti keisti pasaulį. Ir suprantanti, kokią reikšmę ateityje turės menas“, – aiškino M.Bedworthas.
Brito tikinimu, būtent kino kūrėjai, kaip ir kiti menininkai, taps vieni geriausiai apmokamų specialistų pasaulyje, nors Lietuvoje dar vyrauja kitokie stereotipai.
– Kodėl jums atrodo, kad kino režisieriaus profesija yra labai perspektyvi? – paklausėme M.Bedwortho.
– Pasaulis susiduria su milžinišku informacijos kiekiu ir dirbtinis protas nebespėja visko apdoroti.Pavyzdžiui, kol žmogus perskaitys 40 puslapių referatą, per tą laiką viskas jau bus pasikeitę. Mes turime galvoti, kaip sutraukti tą informaciją, kad žmonės ją suprastų greičiau. O kaip greičiausiai perduoti informaciją? Vaizdais, ypač judančiais.
Juk jau dabar daugelis žiūri filmus, užuot skaitę knygas. Taigi filmų kūrimas taps labai svarbia ateities pasaulio dalimi.
– Iki šiol maniau, kad filmai atskleidžia žmogaus jausmus, padeda geriau suprasti jo prigimtį.
– Nesiūlau eiti į teatrą ar kiną gauti informacijos. Kalbu apie tai, kad kompanijos vadovui, atvykusiam į savo biurą, nebereikės skaityti šūsnies laiškų – jis per minutę galės pažiūrėti filmą, kur bus išdėstyta visa laiškuose pateikta informacija.
Tai bus visiškai naujas judančių grafinių vaizdų, o ne parašytų žodžių pasaulis.
– Bet tiek knygų prirašyta apie skurstančius dailininkus, kurie esą tik taip gali kurti šedevrus. Iš jūsų žodžių galima suprasti, kad menininkams ateina šviesūs laikai?
– Pranašauju, kad per artimiausius dešimt metų net mažos bendrovės bus įdarbinusios po menininką, kuris apdoros jų informaciją ir išreikš ją vaizdais.
– Daugelis lietuvių tėvų išsigąsta, jei jų vaikas nori būti menininkas ar pasiryžta sukurti šeimą su meno žmogumi. Patartumėte nebebijoti?
– Žinoma. Menininkai netrukus pradės dominuoti. Ir tai jau prasidėjo. Pavyzdžiui, infografikos technologai gauna didžiules algas. Anglijoje geras infografikas gali uždirbti 50 tūkst. svarų per metus. Beje, ši profesija jau egzistuoja ir Lietuvoje.
Aš noriu pabrėžti, kad pasauliui reikia kuriančių žmonių.
Daugybė moksleivių ir studentų mokosi gerais pažymiais, bet nesimėgauja tuo, ką daro. Tokių, kuriuos džiugina mokslas, mokyklose ir universitetuose mažuma.
Bet visi sėkmės lydimi žmonės, kurie tampa pasaulio lyderiais, yra būtent tie, kurie džiaugiasi tuo, ką daro.
Niekas neturėtų tavęs stumti ir versti ko nors mokytis. Mokymasis nėra tas pat, kas šuns pavedžiojimas. Mokytojai neturėtų spręsti, kur jaunam žmogui eiti, jie turėtų būti gidai šioje kelionėje.
Šiuolaikinio verslo pasaulyje irgi tapo svarbu ne žinoti, prisiminti, o suprasti, įsigilinti. Tai, kas buvo svarbu menininkui, tapo itin svarbu verslininkui – kūrybiškumas.
– Kaip manote, kokių savybių žmonėms prireiks jūsų įsivaizduojamame pasikeitusiame pasaulyje?
– Pasauliui reikia vis mažiau žmonių, kurie daro vis tą patį pagal nustatytas ribas, gyvena pagal stereotipus. Pasiteiravus, ką žmogus veikia, anksčiau buvo galima išgirsti: aš – ekonomistas, aš – medicinos studentas. Ir žinojome, kuo tas žmogus užsiima.
Bet dabar vis dažniau negalima tos veiklos apibrėžti, darosi neįmanoma apibūdinti kai kurių profesijų. Taigi vis labiau reikės žmonių, kurie mato ryšį tarp visiškai skirtingos veiklos ir sugeba tai sujungti.
– Kokios asmeninės žmonių savybės bus vertingiausios?
– Kai man buvo pavesta atrinkti mokslininkus dirbti mokslinėje laboratorijoje, pirmiausia ieškojau tokių, kurie nebijo keistis ir drąsiai priima iššūkius.
Tarkime, kas nors norėtų dirbti biochemiku. Pasikalbu su juo ir sakau: „Atrodote kvalifikuotas, tiktumėte mūsų kompanijai, bet norėčiau jums pasiūlyti dirbti su radarais.“ Daugelis sakydavo: „Ne, aš esu biochemikas!“
Bet buvo žmonių, kurie klausdavo: „Gal galėčiau iš karto po mūsų pokalbio pradėti dirbti su radarais?“
Aišku, jie nedirbdavo su radarais, aš tik to klausdavau. Bet tokių buvo mažiau nei dešimtadalis, o aš kalbėjausi su tūkstančiais.
– O kaip dėl darbštumo, kurį taip vertina lietuviai?
– Aišku, darbštumo žmogui reikia. Bet kaip tai įsivaizduojate?
Štai vedžiau Valdą, po vestuvių ji manęs ėmė klausinėti: „Kada gi tu dirbi? Kodėl taip nedaug sėdi prie kompiuterio?“ Bet aš dirbu tada, kai išeinu pasivaikščioti ar groju gitara. Tai laikas, kai esu kūrybingas. Tuomet ir vyksta atradimai.
Šiais laikais tikrai sunku nustatyti, kada žmogus dirba. Kaip gali išmatuoti jo darbštumą?
Juk ir atradimas – tai ledkalnis. Matyti tik jo viršūnė, o didžioji dalis po vandeniu – daug sunkaus darbo, galvojimo, proto šturmo.
– Pagal sociologų tyrimus, lietuviai labiausiai vertina darbštumą, o britai – geras manieras. Ar, jūsų manymu, ateities pasaulyje reikės gerų manierų?
– „Facebook“ apsunkino galimybę pademonstruoti geras manieras. Bet vis dar manau, kad tai svarbu. Norėčiau, kad mano sūnus būtų gerai išauklėtas. Neabejoju, kad gebėjimai bendrauti ir dirbti komandoje bus vertinami. Tačiau, mano manymu, svarbiausia, kad jis būtų smalsus.
