Tačiau, kaip ir daugelis su branduoline ginkluote susijusių dalykų, tokios strategijos eskalavimas turi ir tamsiąją pusę: Jungtinėms Valstijoms tokio pobūdžio išpuoliai taip pat nepatiktų.
Įsivaizduokite, kokia būtų kilusi panika, rašo B.G.Blairas, jei vykstant Šaltajam karui amerikiečiai staiga būtų sužinoję, kad dėl tam tikrų techninių trikdžių Amerikos branduolinio atgrasymo priemonės paprasčiausiai ėmė ir nustojo veikti.
Išpuolių jau būta
Visai neseniai amerikiečiams teko patirti, ką reiškia turėti Achilo kulną. Paaiškėjo, kad balistinės raketos „Minuteman“ nėra apsaugotos nuo kibernetinių išpuolių, tačiau daugelį metų niekas to nežinojo. Jei ne prezidento Baracko Obamos smalsumas ir atkaklumas, galbūt niekada nebūtų pavykę to išsiaiškinti ir ištaisyti.
2010 m. penkiasdešimt branduolinėmis galvutėmis aprūpintų „Minuteman“ raketų, dislokuotų Vajominge (JAV) įrengtoje raketų šachtoje, beveik valandai mįslingai dingo iš paleidimo punkto pareigūnų monitorių. Tuo metu buvo visiškai neaišku, ar tai ne priešiškų jėgų mėginimas paleisti raketas. Svarstyta, ar tai įvyko dėl techninių nesklandumų, ar dėl kažkieno piktos valios. Gal programišiai atrado sistemos užpakalines duris ir nutraukė ryšį? Aišku buvo viena – kažkas visas 50 raketų parengė paleidimui. Paleidimo mechanizmas buvo užmanytas taip, kad raketos būtų iššovusios akimirksniu, vos gavusios signalą apie suvestą nesudėtingą kompiuterinį kodą. Joms būtų nebuvę svarbu, iš kokio šaltinio tas kodas ateina.
Įvykis buvo sukrečiantis, ir bloga nuojauta netruko pasiekti Baltųjų rūmų.
Programišiai nuolat atakuodavo Amerikos branduolinius tinklus, tad nuogąstavimai dėl kibernetinės saugos sistemos pažeidimo buvo visiškai pagrįsti.
Vis dėlto JAV karinės oro pajėgos labai greitai nustatė, kad dėl informacijos užsiblokavimo kalta netinkamai į kompiuterį įdėta montažo plokštė, taigi problema buvo nedelsiant išspręsta.
Tačiau prezidento B.Obamos tai netenkino ir jis nurodė tyrėjams toliau ieškoti panašių galimai pažeidžiamų vietų. Kaip pranešė tyrime dalyvavę pareigūnai, trūkumų buvo nustatyta ir daugiau.
Kaip paaiškėjo, raketų „Minuteman“ paleidimo sistemoje naudotos tokios interneto jungtys, kad programišiai būtų nesunkiai pajėgę priversti raketų orientavimo sistemas išsijungti, o tai savo ruožtu būtų nulėmę ilgalaikį – kelių dienų ar savaičių trukmės – visos sistemos sutrikimą.
Tai nebuvo pirmas susidūrimo su kibernetiniais išpuoliais atvejis. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Pentagonas nustatė didelę nuostabą sukėlusį saugos sistemos pažeidimą. Programišiai turėjo galimybę praktiškai kontroliuoti pagrindinį Meino valstijoje (JAV) esančio karinio jūrų laivyno radijo siųstuvą, kuriuo paleidimo signalai perduodami į Atlanto vandenyne patruliuojančius povandeninius laivus, iš kurių paleidžiamos branduolinės raketos. Dėl šios situacijos kilo toks sumišimas, kad JAV karinės jūrų pajėgos suskubo iš esmės keisti procedūras. Povandeninio starto raketų paleidimo tvarka buvo sugriežtinta taip, kad joks įgulos narys daugiau nebegali priimti staiga atėjusio nurodymo paleisti raketą, kol to nurodymo nepatvirtina antrinis šaltinis.
Būtina griežtinti kontrolę ir procedūras
Nerimo dėl kibernetinių išpuolių – išties nemažai, tvirtina branduolinio saugumo ekspertas B.G.Blairas. Pasak jo, nėra žinoma, ar užsienio agentas galėtų kurios nors šalies raketas paleisti į trečiąją šalį. O ar galėtų raketa būti paleista, programišiams iškraipius ankstyvojo perspėjimo duomenis? Šis klausimas, specialisto teigimu, yra itin opus, nes apsispręsti dėl to, kaip reaguoti į tariamą branduolinį išpuolį, JAV prezidentui skiriamos 3–6 minutės.
Tai tarsi ištrauka iš košmaro, tačiau tam tikrų abejonių dėl saugumo bus visada. Straipsnio autorius įsitikinęs, kad JAV vykdoma branduolinių komponentų tiekimo grandinės kontrolė – nuo dizaino iki gamybos ir priežiūros – nepakankama. Pasak jo, didžiąją dalį aparatinės ir programinės įrangos amerikiečiai iš įvairių komercinių šaltinių gauna jau gatavą, tad nevalia atmesti tikimybės, jog kenkimo programos joje gali būti įdiegtos iš anksto. Tačiau net ir svarbiausiuose tinkluose ši įranga vis tiek nuolat naudojama.
Tokios saugumo spragos gali paskatinti piktavalius imtis išpuolių, kurių padariniai būtų katastrofiški. Rizika dar labiau išaugtų, jei informacija imtų sklisti atsakingų tarnybų viduje – jei slaptažodžiai nebūtų laikomi paslaptyje, jei būtų naudojamasi užkrėstomis laikmenomis ar būtų kitaip palengvinama neteisėta prieiga prie pagrindinių kompiuterių.
Viena iš galimų laikinų priemonių išvengti incidentų – užtikrinti, kad būtų apsunkinta Jungtinių Valstijų ir Rusijos strateginių branduolinių raketų paleidimo tvarka, teigia B.G.Blairas. Atsižvelgiant į esamas grėsmes, toliau laikyti raketas tokioje padėtyje yra gana pavojinga, kaip ir pavojinga jų paleidimą sieti su ankstyvojo perspėjimo apie išpuolį signalais. Daugybė klausimų kyla dėl to, ar nuo kibernetinių išpuolių apsaugoti dešimtys tūkstančių kilometrų požeminių kabelių ir raketų „Minuteman“ paleidimui pritaikytos atsarginės radijo antenos. Specialisto įsitikinimu, ir amerikiečiai, ir rusai šioms sistemoms neturėtų taikyti karinės parengties režimo. Būtų dar geriau, jei abi pusės taip pat atsisakytų povandeninio starto raketų ir greito paleidimo procedūrų.
Tačiau, pasak B.G.Blairo, tai tik pradžia. Būtina visapusiškai išanalizuoti grėsmę ir parengti taisomąjį planą. Būtina geriau suprasti, kokios gali būti nenumatytos kibernetinių išpuolių pasekmės. Būtina stiprinti branduolinių komponentų tiekimo grandinės kontrolę. Ir pagaliau – laikas siekti susitarimo su varžovais palei raudonas linijas. Laužtis į tinklus, kuriais valdoma branduolinė ginkluotė, turėtų būti tabu. Nors ir sunkiai apčiuopiamas, kibernetinis karas gali užkurti branduolinį pragarą.
