– Kokia buvo informatikos mokymo kelio Lietuvoje pradžia?
– Informatikos kaip privalomojo dalyko mūsų šalies bendrojo ugdymo mokyklose pradėta mokyti 1986 m. Ji buvo dėstoma ganėtinai teoriškai, suprantama, trūko kompiuterių, dėl to vyresnieji mokytojai ar buvę mokiniai prisimena ir net dabar baiminasi žodžio „informatika“. Bet buvo toks laikas, visų dalykų mokytasi daugiau ar mažiau akademiškai.
Tačiau informatikos kelias Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose turiningas: jei atidžiau panagrinėtume, pamatytume, kad jame būta užuomazgų daugelio dalykų, kurie vyksta šiandien, kad buvome pradėję daryti tai, ko šiuo metu kitos šalys tik imasi. Vis dėlto jokie žymesni pokyčiai visuomenėje, jokie proveržiai švietime neprasideda vieną dieną – tam bręstama, darbuojamasi, randasi entuziastų grupelės, gimdomos idėjos, modeliuojama ir tik paskui politikams tenka įžiebti kibirkštį – priimti sprendimą padarant vieną ar kitą posūkį.
– Kokius išskirtumėte svarbiausius informatikos pasiekimus bendrojo ugdymo mokyklose?
– Be abejo, didelę reikšmę turi pats faktas, kad mokyklose atsirado informatikos dalykas. Antra, svarbus Lietuvos mokslininkų grupelės įnašas kuriant programavimo mokymo metodiką – tai buvo nauja ir pažangu ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje, tačiau gyvenome už geležinės uždangos ir buvo neįmanoma nei perduoti idėjų, nei patiems jų gauti.
Kitas didelis pasiekimas mokyklinės informatikos kelyje – informatikos egzamino atsiradimas 1995 m. Egzaminas patenkino tuometinius informatikos ugdymo politikų ir pažangių mokytojų lūkesčius: motyvavo mokinius mokytis, sustiprino informatikos prestižą, ji tapo „normalia“, „matoma“ disciplina mokykloje. Atsiradus valstybiniams egzaminams, reikėjo įsiklausyti į aukštųjų mokyklų poreikius: į informatikos specialybes stojo daug, reikėjo giliai mąstančių studentų. Žinoma, matematikos egzaminas darė didžiausią įtaką, tačiau mokėjimas bent programuoti, mąstyti algoritmiškai irgi buvo vertinamas.
Vienu didžiausių laimėjimų ir proveržių laikau 2005 m. įvestą privalomą informacinių technologijų (taip buvo pervadintas informatikos dalykas) ugdymą nuo 5 klasės. Daug būta karštų diskusijų, pasitarimų, pritarimų ir nepritarimų. Tačiau tų metų rudenį informacinių technologijų pamokos atsirado visose penktose ir šeštose klasėse. Gaila, kad nemokėjome perteikti savo siekimų ir pasiekimų užsieniui, nors patys degėme, tačiau pasauliui šios žinios netransliavome.
– Kokių reikšmingų rezultatų apskritai pavyko pasiekti per tris dešimtmečius?
– Kai pergalvoju informatikos 30-mečio kelią ir ypač dabar, žinodama daugelio užsienio šalių mokymo patirtis, nesunkiai galiu palyginti, apžvelgti mūsų nuveiktus darbus. Galėčiau išvardyti daugybę unikalių dalykų, kuriuos pradėjome ir kurie davė rezultatų. Įkurta neakivaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla, prieinama visiems Lietuvos mokiniams: užduotys spausdinamos dienraštyje, atsakymai ir taisymai siunčiami paprastu paštu; parengta gana išsami programavimo mokymo metodika, remiantis Paskalio programavimo kalba; pradėti kurti visai kitokio pobūdžio programavimo uždaviniai: kontekstiniai, patrauklūs, išreiškiantys informatikos esmę, integruoti su kitais mokomaisiais dalykais; imtas propaguoti kompiuterių programų ir algoritmų skaitymas – mokymasis nagrinėjant kitų parengtas programas ar jų fragmentus; susiformavo informatikos olimpiadininkų judėjimas: rajonų ir šalies olimpiados, treniravimasis, stovyklos, dalyvavimas pasaulio olimpiadose. Didelio atgarsio tarp mokytojų sulaukė išversta S.Paperto knyga „Minčių audros“ (1994 m.), o originali Logo projektų knyga „Aš mokausi Logo“ (1997 m.) gerokai aplenkė laiką: sukurta daugybė įdomių programų, projektų – dabar kai kurios šalys tik pradeda kažką panašaus daryti; organizuotos ir kasmet rengtos Logo programavimo varžybos.
Lietuvos kompiuterininkų sąjungoje susikūrė grupė informatikos mokymo entuziastų. 2004 m. įsteigtas informatikos ir informacinių technologijų konkursas „Bebras“, kuris subūrė daugiau kaip 50 šalių. Vienas rimtesnių darbų, paskelbtų pasauliui iš informacinių technologijų mokymo Lietuvos mokyklose, buvo mano mokslinis straipsnis „Teaching Information Technology in General Education: Challenges and Perspectives“, išspausdintas „Lecture Notes in Computer Science“. 2002 m. Matematikos ir informatikos institute leidžiamas metodinis žurnalas „Informatika“ tapo tarptautiniu „Informatics in Education“. Šiuo metu jis patenka tarp geriausių mokslo žurnalų. Vėliau straipsnių apie informatikos ir informacinių technologijų mokymą tarptautiniu mastu daugėjo: grupelė Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų publikavo kelias dešimtis straipsnių pasauliniuose žurnaluose, buvo suformuota informatikos mokymo tyrimų kryptis, ugdomi doktorantai. 2006 m. išleidau knygą „Informatikos kelias“, įsteigiau tarptautinį žurnalą „Olympiads in Informatics“.
– Užsiminėte apie VU Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų grupelę. Kokį indėlį į informatikos plėtrą Lietuvoje įnešė ši grupė, vadovaujama iš pradžių doc. G.Grigo, o vėliau Jūsų?
– Tai, kad visose Lietuvos mokyklose pradėta mokyti informatikos, Matematikos ir informatikos (tuo metu Matematikos ir kibernetikos) instituto doc. G.Grigo vadovaujamam skyriui buvo ne naujiena – jau penkerius metus veikė nuotolinė Jaunųjų programuotojų mokykla (JPM), kurioje praktinių programavimo žinių galėjo įgyti kiekvienas mokinys. G.Grigas buvo ne tik JPM pradininkas, bet ir pirmojo interpretuojančio Paskalio kalbos transliatoriaus didelėms skaičiavimo mašinoms vadovas. Po kelerių metų mūsų transliatoriumi susidomėjo Kazachstano pedagoginis universitetas ir paprašė jo generuojamus pranešimus išversti į rusų kalbą.
Viena, mes, mokslininkai, darbavomės drauge su Lietuvos mokyklų mokytojais, talkinome, rašėme mokomąją medžiagą, vadovėlius, rengėme seminarus. Antra, atkakliai siekėme žvalgytis ir įgyti patirties iš užsienio.
Todėl į informatikos mokymą, ypač informatikos mokymo tyrimus, mokslinę veiklą, pradėjau žiūrėti globaliai. 1986 m., kai informatika atsirado visų Lietuvos mokyklų ugdymo programose, buvo nelengva. Tačiau ir tada užmezgėme tvirtus ryšius su geriausiais to meto informatikos mokymo mokslininkais Sovietų Sąjungoje: Novosibirsko akademija, Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetais. Sekėme jų pažangias mintis, metodikas, diskutuodavome, greitai ir patys turėjome ką pasiūlyti – kūrėme originalius programavimo uždavinius, mokomąsias knygas.
Pagrindinė Maskvos švietimo leidykla išleido keletą mūsų knygų.
„Šimtas programavimo uždavinių“ tapo viena skaitomiausių Rusijos mokyklose, o mano parengtas programavimo pamokų pradžiamokslis buvo spausdinamas dideliu tiražu Maskvoje leidžiamame žurnale.
Daugiau kaip dešimtmetį truko mokslinės grupės formavimas, mokymasis suprasti, ką ir kaip daro kitos šalys. Maždaug nuo 2000 m. mūsų informatikos mokymo tyrimo grupė tapo žinoma kitose šalyse. Jautėmės stiprūs mokydami Logo, užmezgėme glaudžius ryšius su Slovakijos Komenskio universitetu, Bulgarijos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institutu, Austrijos, Izraelio, Portugalijos, Suomijos, Vokietijos universitetais. Pradėjome rengti tarptautines konferencijas. Viena sėkmingiausių – ISSEP (Informatics in Schools: Situation, Evolution, Perspectives). Esu šios konferencijos, vykstančios kasmet vis kitoje šalyje, mokslinė koordinatorė. 2006 m. šią konferenciją surengėme Vilniuje – dalyvavo daugybė mokslininkų net iš 39 šalių.
30 metų darbuojamės talkindami Švietimo ir mokslo ministerijai diegti informatiką, informacines ir komunikacines technologijas šalies mokyklose. Sukūrėme glaudų informatikos ir informatikos inžinerijos ugdymo bendradarbiavimo tinklą pasaulyje, tapome žinomi ir vertinami: vien per pastaruosius metus kaip ekspertė buvau pakviesta konsultuoti rengiant informatikos ugdymo programas Japonijoje, Makedonijoje, Naujoje Zelandijoje, Nyderlanduose, Pietų Korėjoje, Šveicarijoje.
– Su kokiais iššūkiais informatikos mokymas susiduria XXI amžiuje, kai be aukštųjų technologijų retas įsivaizduoja savo gyvenimą?
– Pastaraisiais metais dažnai cituojami Jungtinės Karalystės švietimo sekretoriaus Michaelo Gove’o žodžiai, kad mokinius reikia ne nuobodžiai mokyti naudotis „Word“ ar „Excel“ programomis, o skatinti kurti programėles mobiliesiems įrenginiams, animaciją ar kitokias mokinio poreikius tenkinančias programas. Informatikos mokslas šiandien tampa tokia pat fundamentalia disciplina kaip ir matematika. Be informatikos neįmanoma ekonomikos, inžinerijos, visuomenės gerovės pažanga.
XXI amžius kelia naujus iššūkius. Vis daugiau reikia technologijų kūrėjų ir kūrybiškų taikytojų – naudotis technologijomis išmokstama anksti ir greičiau. Norime, kad informacinės technologijos būtų integruojamos į bet kurių dalykų mokymąsi, o gilesnis informatikos pagrindų supratimas būtų perteikiamas atskiru dalyku.
Gebėjimas naudoti, kurti ir suvokti informacines ir komunikacines technologijas šiame amžiuje reiškia tą patį, ką praėjusiame reiškė gebėjimas skaityti ir rašyti. Jų reikšmė visose profesinės veiklos, asmeninio gyvenimo, verslo, ekonomikos, visuomenių ir valstybių vystymosi srityse auga. Per keletą metų šioje srityje įvyko esminių pokyčių: atsirado ir suklestėjo socialiniai tinklai, smarkiai padidėjo ryšio linijų pralaidumas, mobilumas ir nuolatinė prieiga, pinga ar tampa nemokamos debesų kompiuterijos paslaugos, atsirado jų integracijos ir taikymo asmeniniams poreikiams galimybių, taip pat patogių, paprastų priemonių programuoti ir skaitmeniniam turiniui kurti. Šie pokyčiai keičia ir patį mokymosi procesą.
– Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie informatinį mąstymą ir jo svarbą. Gal pakomentuotumėt plačiau?
– Informatinio mąstymo atsiradimas pasaulyje siejamas su JAV Carnegie Mellon universiteto profesorės Jeannette M. Wing tyrinėjimais ir 2006 m. paskelbta publikacija, kurioje teigiama, kad informatinis mąstymas susijęs su problemų (uždavinių) sprendimu, sistemų projektavimu ir žmogaus elgesio supratimu pasitelkiant fundamentalias informatikos sąvokas. Įvardijami trys svarbiausi informatinio mąstymo komponentai: abstrahavimas, analizavimas ir automatizavimas. Po kelerių metų informatinio mąstymo samprata buvo išplėsta – jis apibrėžiamas kaip mąstymo procesas, būtinas formuluojant problemas ir jų sprendimo būdus. Informatinis mąstymas susijęs su mokslinėse publikacijose atsiradusia kompleksinio mąstymo koncepcija. Kompleksiniu mąstymu vadinamas gebėjimas suprasti sudėtingumą, turėti įgūdžių, kurie reikalingi norint perprasti, kaip veikia sudėtingos sistemos, apdorodamos informaciją ir spręsdamos problemas. Kompleksinis mąstymas galėtų būti apibūdinamas kaip sisteminio mąstymo, kuris padeda atpažinti sudėtingų reiškinių struktūrą, taikymas.
Informatinis mąstymas glaudžiai susijęs su skaitmeniniu raštingumu.
JAV kai kurios skaitmeninio raštingumo nuostatos įtrauktos į Bendruosius mokymo standartus. Gerų, o gal net geresnių pavyzdžių rasime Australijoje ir Kanadoje.
Didžiausi pokyčiai atnaujinant informatikos turinį siejami su informatinio mąstymo ugdymu ir informatikos turinio pertvarkymu akcentuojant skaitmeninio turinio kūrimą, ypač programuojant. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija, Estija, Suomija, Lenkija, Nyderlandai, Prancūzija, Portugalija atnaujino bendrojo ugdymo programas, susiedamos jas su informatiniu mąstymu.
– Kokia Jūsų ateities vizija? Ką labiausiai norėtumėte matyti mūsų šalies mokyklose?
– Mokyklose pasigendu bendradarbiavimo (ir mokytojų, ir mokinių, ir su išoriniu pasauliu), intelektualios, inovatyvios, kūrybiškos, draugiškos atmosferos plėtojimo. Psichologai, sociologai mūsų visuomenę vis dar vertina kaip susiskaidžiusią, hierarchinę, siekiančią nuolatos kovoti, pasirodyti bent išoriškai pranašesniais – žeminančių santykių nemažai ir ugdymo įstaigose. Kreipdami žvilgsnį į Šiaurės šalis, pirmiausia turėtume įžvelgti jų santykių horizontalumą, pagalbą bet kuriam žmogui, stengimąsi suprasti ir palaikyti greta esančiuosius. Tai bendrosios žmogiškosios, pamatinės vertybės.
Norėčiau, kad informacinės technologijos būtų natūraliai naudojamos mokantis visų dalykų, palengvintų kiekvieno vaiko mokymąsi, būtų protingai naudojamos visur, kur tik reikia informacijos, žinių, duomenų analizės, padėtų greičiau ir giliau suvokti reiškinius, talkintų sprendžiant problemas.
Siekiu pakylėti mokinių informatinio mąstymo kultūrą – mokytis informatikos pagrindų žaismingai, tarytum dėliojant lego kaladėles. Turiu viziją – drauge su aktyvia pasaulio informatikų bendruomene sukurti daugybę „lego kaladėlių“ – informatikos uždavinių, kurie išreikštų pagrindinius informatikos konceptus. Mokiniai spręsdami šiuos patrauklius uždavinukus laipsniškai įgytų informatikos pagrindų. Šią idėją būtų galima taikyti ne tik mokant informatikos. Tai tinka ugdant įvairių dalykų pagrindų.
Labai norėčiau, kad šie 31-ieji informatikos mokymo metai taptų reikšmingu posūkiu mokyklos gyvenime. Politikų priimtas sprendimas pradėti mokyti informatikos pradinėse klasėse galėtų suteikti inovatyvumo visai mokyklos ugdymo sistemai: bendradarbiavimo mokyklos viduje ir su mokslininkais bei verslininkais, dalykų integravimo, žaismingumo, kūrybiškumo. Linkėčiau, kad informatinio mąstymo ugdymas nutiestų tiltus tarp pradinės mokyklos ir tolesnio mokymosi, ypač problemų sprendimo ir kritiško mąstymo srityse.
