Apie trūkinėjantį ryšį ties Žeimiais šią savaitę „Lietuvos rytui“ pasakojo kėdainiškė Ieva, vos ištrūkusi iš pasalos. Moteris tą vietovę vadino išskirtine – joje nuolat dingsta ryšys. Tai pasikartojo ir lemtingąjį vasario 28-osios rytą, kuomet jai prireikė pagalbos. „Operatorė mane sujungė su Jonavos policija. Bet nutrūko mobiliojo telefono ryšys. Tose apylinkėse jis dingsta – tai gerai žinau, nes nuolat tuo keliu važinėju“, – pasakojo Ieva.
Socialiniuose tinkluose žmonės taip pat vieną po kito vardija žemės lopinėlius, kuriuose mistiškai dingsta mobilusis ryšys. Jos pastebimos ne tik atokesnėse vietovėse, bet ir keliuose ar net pagrindinėse šalies magistralėse. „Man jau norisi, kad savo kaltės nematantys operatoriai garsiai praneštų, kur nesitikėti ryšio“, – rėžė vilnietis Modestas.
Ryšio tiekėjai aiškina, kad viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Anot jų, dingstantį ryšį lemia ne taupumas, o fizika.
Radijo bangas sugeria aplinka
„Tai yra klausimas ne apie padengtos teritorijos procentą ar investicijas, o apie pačią mobiliojo ryšio prigimtį – radijo bangas, – sakė „Telia“ tinklo vadovas Mindaugas Varanauskas. – Kaip šviesos, taip ir radijo bangų sklidimas natūralioje aplinkoje priklauso nuo įvairių fizinių apribojimų. Kaip šviesiausią dieną susidaro šešėliai, taip ir padengus absoliučiai visą teritoriją radijo ryšiu atsiranda vietų, kur jis susilpnėja ar netgi visai dingta. Tokios vietos vadinamos „ryšio duobėmis“ ir visiškai išvengti jų yra neįmanoma.“
Kadangi mobiliojo ryšio bangos yra aukšto dažnio (mobiliajam ryšiui įprastai naudojami 800–3600 MHz dažnių ruožai), dėl fizikinių ypatybių tokios „ryšio duobės“ gali būti ir labai smulkios. Kartais jas galima pastebėti tiesiog vaikštant – vienoje vietoje telefonas rodo kelias padalas, o jau už kelių metrų ryšys nutrūksta.
Taip gali nutikti dėl to, kad telefoną pasiekiančias bangas sugeria aplinka: medžiai, žemės reljefas, pastatai ir kt. Įtakos ryšio kokybei gali turėti ir orų sąlygos – giedru oru ryšys bus geresnis nei pakilus rūkui, lyjant ar sningant.
„Tačiau gali būti ir kita situacija, kai stovite plyname lauke, kuriame yra įrengtos trys antenos, o kai kuriose vietose ryšys bus vis tiek silpnas. Šiuo atveju pasiekiamumą mažina kita radijo bangų savybė – jos persidengia arba, kitaip sakant, interferuoja“, – kitą pavyzdį pateikė M.Varanauskas.
Vienam „duobė“, kitam – ne
Ir ne tik operatorių įranga, jos nustatymai ar motušė gamta ryšį lemia.
Ar pamenate mygtukinius telefonus su išsikišusiomis antenomis? Gal net tokį naudojote? Dabar tokių telefonų jau sunku rasti – absoliučioje daugumoje įrenginių antenos integruotos į korpusą. Maža to, taupydami vietą ar siekdami patrauklesnio dizaino telefonų gamintojai ryšio priėmimo savybes nutrenkia į prioritetų sąrašo dugną.
„Dabartinės antenos yra ženkliai mažesnės ir paslėptos metaliniuose korpusuose, o tai sumažina telefonų jautrumą. Todėl gali būti atvejų, kai ryšio kokybę blogina ir patys aparatai“, – pastebėjo „Telia“ tinklo vadovas.
Tai patvirtino ir tyrimai: pernai Danijos mokslininkai nustatė, kad tarp geriausio ir blogiausio telefono radijo ryšio kokybės skirtumai toje pačioje vietoje gali jaustis net iki 70 kartų. Taigi vienam telefonui toje vietoje bus „duobė“, kitam – ne.
Dar sunkiau ryšį telefonai gaudo būnant automobilyje. Situaciją ypač apsunkina ir jo judėjimas dideliu greičiu. O jei dar vinguriuojama kalvotu miško keliu – tik ir lauk sutrikimų.
„Jei žmogus sako, kad važiavo labai greitai, tarkim, 160 kilometrų per valandą, tai toks greitis paveikia ryšio kokybę. Net idealiomis sąlygomis, net ne automobilyje toks greitis paveiks ryšio kokybę. Todėl, kad telefonas kiekvieną kartą ne tik skambina, bet yra papildomi ryšio kanalai ir telefonas matuoja ryšį, liaudiškai sakant, „kalbasi“ su bazine stotimi ir jis tai daro tam tikrais intervalais. Signalas turi nueiti iki bazinės stoties ir grįžti atgal. Jei bazinė stotis yra pakankamai toli, pavyzdžiui, už 10 kilometrų, tai vis tiek užtrunka, o automobilis per tą laiką pajuda. Taigi kuo greičiau juda automobilis, tuo signalas yra prastesnis“, – paaiškino „Tele2“ korporatyvinės komunikacijos vadovas Andrius Baranauskas.
Reikia ne tik vietos
Miškai, kalvos ir kitos reljefo ypatybės ne tik trukdo radijo bangoms sklisti. Pasitaiko atvejų, kuomet stoties ne tik neapsimoka statyti ekonomiškai, nes toje vietovėje tiesiog nebus vartotojų, bet to neleidžia techninės galimybės ar įvairūs ribojimai.
„Didelė problema yra su elektra. Jei mes norime užtikrinti ryšį viduryje miško, vis tiek elektrą ten reikia kažkaip atsivesti. Mes negalime tiesti atskiros elektros linijos vienai bazinei stočiai. Taip pat ryšys būna prastesnis pasienio zonose dėl sudėtingų reguliavimų. Prižiūrinčios institucijos labai atidžiai prižiūri, kad mes nenukreiptumėme savo bazinių stočių į kaimyninės šalies teritoriją, kad tos šalies gyventojai neprisijungtų prie mūsų tinklo. Būna ir kad Lietuvoje klientai prisijungia prie užsienio šalių operatorių pačiame pasienyje.
Problematiška ryšį užtikrinti tankiuose miškuose ir nacionaliniuose parkuose. Apskritai juose sudėtinga ką nors statyti, tiek dėl leidimų, tiek dėl infrastruktūros nebuvimo“, – vardijo A.Baranauskas.
Maža to, net bendrovei nusprendus gerinti ryšį kurioje nors vietovėje, pernakt situacija nepasikeičia. Naujos bazinės stoties statybos kartais užtrunka ne vienerius metus, o daugiausiai laiko atima derybos su žemės savininkais, gyventojais, dokumentų tvarkymas ir kitos procedūros.
Ne išimtis ir didmiesčiai
Su miškais ir kloniais viskas daugmaž aišku. Tačiau kodėl „ryšio duobių“ pasitaiko didmiesčiuose? Juk čia bazinės stotys išdėstytos itin tankiai – kartais vos kas kelis šimtus metrų.
„Paprastas pavyzdys: stovi mūsų bazinė stotis, prieš ją kažkas pastatė namą, už jo ryšys atitinkamai suprastėja. Miestai turi tokią ypatybę, kad juose nuolat kažkas statoma ir mes nuolat turime perplanuoti savo tinklą“, – teigė A.Baranauskas.
Dar sudėtingiau užtikrinti ryšį patalpų viduje. Ir jei nusileidus į rūsį ar sukiojantis požeminiame garaže galima suprasti, kad radijo bangos ten sunkiai randa kelią dėl masyvių gelžbetonio konstrukcijų, problemų gali kilti net stovint prie lango.
„Papildomai į ryšio signalo stiprumą santykinai dažniau investuojame naujos statybos pastatuose, turinčiuose aukštą energetinio efektyvumo lygį. Tokiuose pastatuose, siekiant efektyvumo, naudojamos medžiagos, kurios slopina radijo signalus. Pavyzdžiui, selektyviniai langai su difrakcinėmis plėvelėmis – jų nemato mūsų akis, tačiau jos puikiai atspindi saulės šviesą ir radijo bangas. Tokiais atvejais montuojame vidines radijo ryšio stiprinimo sistemas“, – paaiškino Gintas Butėnas, „Bitės“ grupės technikos vadovas.
Stiprus ryšys – ne visur
Paklausti apie situaciją Žeimių apylinkėse, visų operatorių atstovai užtikrino, kad jų ryšys ten veikia kokybiškai, vartotojų skundų taip pat nesulaukta.
Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. lapkričio mėnesio duomenimis, visų trijų operatorių skambučiams ir SMS pritaikyti GSM (2G) tinklai dengia 99–100 proc. Lietuvos teritorijos. Tiesa, stiprus signalas (kuomet ryšys turi veikti visur, 1,5 metro aukštyje) pasiekia mažesnę dalį teritorijos: „Bitės“ tinkle 65–70 proc. (1019 bazinių stočių), „Telia“ tinkle 70–75 proc. (1178 bazinės stotys), „Tele2“ tinkle 75–80 proc. (1150 bazinių stočių).
Mobiliojo ryšio tiekėjų 3G tinklai, skirti ne tik skambučiams ir SMS, bet ir mobiliajam internetui, yra didesni: stipriu signalu „Bitė“ dengia 65–70 proc. Lietuvos teritorijos (929 stotys), „Telia“ padengimas siekia 80–85 proc. (1234 stotys), „Tele2“ – taip pat 80–85 proc. (1192 stotys).
Kol kas kukliausi – mobiliajam internetui skirti 4G LTE tinklai: stiprus signalas „Bitės“ tinkle prieinamas 20–25 proc. šalies teritorijos (745 stotys), „Telia“ tinkle – 40–45 proc. (1060 stočių), „Tele2“ dengia 35–40 proc. teritorijos (976 stotys).
„Bitė“ šių skirtumų pernelyg nesureikšmina. „Kaip jau ne kartą skelbėme, mūsų tinklo plėtros strategija skiriasi nuo konkurentų. Pirmiausia maksimaliai kokybišką ir stiprų ryšį užtikriname ten, kur jo labiausiai reikia, t.y. didmiesčiuose, miestuose ir vietovėse, kurios turi daugiausia gyventojų ir potencialių paslaugų vartotojų (pavyzdžiui, pajūris, kurortai, masinių renginių organizavimo vietos, ir pan.), o vėliau palaipsniui plečiamės į kitas teritorijas. Todėl kai kuriais atvejais mūsų padengimas gali nežymiai skirtis teritorijos požiūriu, tačiau yra stipresnis miestuose, – nurodė „Bitės“ grupės technikos vadovas G.Butėnas. – Mūsų šalyje yra teritorijų, kur žmonės negyvena, o patys vartotojai po tas vietoves keliauja minimaliai. Be to, turime vietovių, kuriose dėl gamtinių ar kitokių trikdžių tinklo padengimas bus neišvengiamai silpnesnis.“
