Turbūt negirdėjote nė karto. Nes greičiausiai nieko tokio ir nevyksta. Ir nevyks. O štai technologijų entuziastai į savo idėją – kiekvienam vaikui padovanoti po mikrokompiuterį – žiūri visiškai rimtai ir užtikrintai juda į priekį: šį savaitgalį Vilniuje vyko vadinamasis „hackatonas“, kuriame buvo galutinai apsispręsta, kokį mikrokompiuterį turėtų gauti kiekvienas Lietuvos vaikas.
Tikslas – išrinkti geriausią
„Šio renginio tikslas – išbandyti visas populiariausias mikrokompiuterių platformas ir galiausiai apsispręsti, kuri yra tinkamiausia šio projekto įgyvendinimui“ – pasakojo vienas iš renginio dalyvių Marijus Jankauskas, už projekto ribų dirbantis vienos iš didžiųjų Lietuvos leidyklų projektų vadovu. Iš viso renginyje buvo bandomi „Raspberry Pi 3“, „Raspberry Pi Zero“, „Arduino UNO“, „Micro:bit“ ir „mCore“ įrenginiai.
Kokie pirmieji įspūdžiai?“Ko gero, paprasčiausia pradėti programuoti „Micro:bit“ sistema. Naršyklėje įvedi microbit.org ir iškart gauni aplinką, kurioje gali dėlioti blokelius, kurie atitinka kodo funkcijas“ – įspūdžiais dalinosi kitas renginio dalyvis, laisvai samdomas „Android“ programuotojas Vilius Kraujutis.
Pirmoji užduotis visiems renginio dalyviams buvo savo kailiu išbandyti ir įveikti vieną iš užduočių, kurios galėtų būti duodamos ir vaikams: suprogramuoti šviesos diodais žybsintį šviesoforą. „Ir čia jau pradėjo ryškėti kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, viena „Micro:bit“ problema: jei darome daugiau nei vieną šviesoforą vienu metu, jau ima trūkti laisvų kontaktų, prie kurių galima būtų jungti diodus“ – teigė V. Kraujutis. Tuo tarpu „Raspberry Pi“ bandęs M. Jankauskas su šia problema nesusidūrė: jo kompiuteryje jungčių buvo pakankamai, bet nors atrodytų, kad „Raspberry“ jau turi viską, ko tik reikia, programinė įrenginio aplinka nepalyginamai sudėtingesnė: visą programinį kodą tenka rašyti tekstiniu režimu. „Be to, „Raspberry“ mikrokompiuteriui reikia papildomai turėti monitorių, klaviatūrą pelę, o „Micro:bit“ yra tiesiog prijungiamas prie jau veikiančio kompiuterio ar išmaniojo telefono“ – atkreipė dėmesį V. Kraujutis.
Ateities planai
Pasak vieno iš pagrindinių renginio organizatorių Povilo Poderskio, projekto užuomazgoje buvo galvojama apie „Raspberry Pi Zero“ sistemą, bet ji turi tam tikrų trūkumų (pavyzdžiui, mikrokompiuterį dar tenka papildomai lituoti) – nors ir kiti kompiuteriai nėra tobuli. Be to, pasak P. Poderskio, atsiranda ir asmeniškumų – vienas labiau mėgsta tą, kitas nemėgsta ano, trečiam kažkas per lėtai veikia – todėl ir buvo organizuotas šis renginys: kad visi kartu nuspręstų, kuri platforma geriausia.
Renginio metu visi dalyviai susiskirstė į komandas, kurių kiekviena gavo po vieną kiekvienos mikrokompiuterių sistemos rinkinį. Tada ėmėsi dviejų užduočių: praktiškai išbandyti, kaip kiekvienoje iš sistemų galima padaryti veikiantį šviesos diodų šviesoforo modelį, o vėliau – patiems sukurti kokią nors užduotį – ar modelį – vaikams.
„Atrodytų, šviesoforo užduotis yra labai paprasta, bet ji iškart iškelia iššūkius kūrėjui: iškart turi suprasti kaip veikia šviesoforus – kad šviečia raudona, tada geltona, tada žalia, tada žalia mirksi, tada šviečia geltona, ir vėl įsijungia raudona. O žmonės čia sukūrė ir šviesoforų sinchronizaciją tarp dviejų įrenginių, ir jų sistema gavosi jau geresnė, nei mūsiškė Vilniuje“ – juokavo P.Poderskis.
Šis renginys – jau antrasis projekto žingsnis, tad žinoma, įdomu, kaip viskas vyks toliau. To paklaustas P.Poderskis papasakojo, kad šiame renginyje ne tik renkama būsimoji mikrokompiuterių platforma, bet ir planuojamas tolesnis įgyvendinimas: „Išsirinkę įrenginį, jau galėsime tiksliai apsiskaičiuoti biudžetą, susidėlioti mokytojų mokymosi modelį. Tuomet kalbėsimės su savivaldybėmis, su verslu.“ – teigė vienas pagrindinių projektų iniciatorių.
Ar įmanomas vienintelis projekto modelis? Vienas iš renginio dalyvių – vienos Vilniaus mokyklų technologijų mokytojas – turi ir kitokią nuomonę apie projekto eigą: jo siūlymu, kompiuterius vertingiau būtų dalinti ne kiekvienam vaikui asmeniškai, o mokykloms (plačiau apie tai – interviu su mokytoju portale „Lrytas.lt“, netrukus). Paklaustas apie tai P.Poderskis sakė iš dalies sutinkąs su tokia nuomone, bet pats ne visai linksta pasitikėti visomis šalies mokyklomis – o vietoje to nori, kad vaikai patys taptų savo mokymosi šeimininkais.
Bet galiausiai, visas projektas neapsiribos vienui vieninteliu veiklos modeliu. „Tai bus ir įvairūs renginiai, ir konkursai, šventės, projektų varžytuvės, – tvirtino P.Poderskis, – bet mes norime išplėsti galimus apribojimus, kad tokiais įrenginiais galima būtų naudotis ne tik mokykloje. Norime, kad mokytis galima būtų ir namuose – ar bet kur kitur“.
„Be to, mūsų manymu, čia daug reiškia ir ta simbolinė dalis, kad Lietuvos valstybė suteikia galimybę ir atsakomybę kiekvienam tobulėti asmeniškai, – įsitikinęs IT entuziastas, – mes norime ne kad ateitis būtų šviesi, o kad ji išvis būtų“.
Projekte numatoma ne tik programa vaikams, bet ir mokytojų skatinimo sistema. „Bet mes norime, kad visa tai ateitų „iš apačios“: moksleiviai spaustų mokytojus, mokytojai – savo valdžią ir taip toliau. Tai bus daug efektyviau ir greičiau, nei viską nuleisti „iš viršaus“, per europinį finansavimą ar investicinius projektus. Be to, britai – BBC – jau yra apskaičiavę, kad taip yra ir pigiau – dalinti mikrokompiuterius vaikams, kurti platformai turinį ir skatinti vaikus mokytis, nei „eiti nuo viršaus“ – teigė P.Poderskis.
Sprendimas priimtas: „Micro:bit“
Aštuonias valandas trukusio renginiu buvo priimtas sprendimas: įvertinus daugumą parametrų, Lietuvoje vaikams bus dalinami „Micro:bit“ kompiuteriai.
Beje, pasirinktas ir konkretus vaikų amžius: mikrokompiuterius nemokamai turėtų gauti penktokai.
„Micro:bit“ – tai britų transliuotojo BBC sukurta ir vystoma mikrokompiuterių platforma, 4x5 cm dydžio mikrokompiuterio plokštė su ARM architektūros procesoriumi, 25 šviesos diodų matrica, microUSB ir belaide „Bluetooth“ jungtimis, akcelerometru ir magnetometru.
„Micro:bit“ mikrokompiuterius galima programuoti naudojantis išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu su „Bluetooth“ jungtimi, programavimas gali vykti ne rašant tekstinį programos kodą, bet dėliojant vizualinius blokelius.
Platformos planavimo darbai buvo pradėti 2012-aisiais metais, o vartotojus mikrokompiuteriai pasiekė 2015-ųjų viduryje. „Micro:bit“ – tai nekomercinis projektas, paremtas atviruoju kodu, ir mažmeninė vieno mikrokompiuterio kaina siekia apie 17 eurų.
