Užtat visiškai neginčytinas faktas yra tai, kad žaidimų kūrimo industrija auga kiekybiškai – o žaidimų kūrėjų daugėja ir pas mus, Lietuvoje – ir tai supranta net kai kurie universitetai bei kolegijos, jau siūlantys studijų programas su integruotais žaidimų kūrimo moduliais.
Bet vis dėlto pirma pažintis su žaidimų kūrimu nebūtinai turi būti akademinė – juk ir vaikščioti išmokstame ne užsirašę į specialius kursus ar pradėję lankyti darželį, o tiesiog bandydami tai daryti. Ir būtent tam labai tinka renginys „Global Game Jam“, visame pasaulyje vykstantis kasmet nuo 2009-ųjų.
Renginio idėja – gana paprasta: į vieną vietą susirenka daug žaidimų kūrimo entuziastų, jie susiskirsto į komandas ir per 48 valandas sukuria žaidimo prototipą.
Eksperimentas: ar tikrai įmanoma?
„Lietuvos rytas“ atliko eksperimentą – patikrino, ar iš tiesų viskas taip jau paprasta ir gražu, ir ar tikrai įmanoma žmogui, atėjusiam iš šalies ir neturinčiam jokių pažįstamų, prisidėti prie veikiančio žaidimo prototipo sukūrimo.
Penktadienio vakaras prasideda kokio pusšimčio žmonių eile prie registracijos stalo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Užsiregistruoju, gaunu dalyvio kortelę ir renginio programėlę.
Renkasi žmonės, netrukus visos sėdimos vietos pagrindinėje renginio erdvėje užimamos, dalyviai pasklinda į gretutines erdves, įsikuria ant laiptų. Organizatorių duomenimis, į Vilniaus „LT Game Jam“ iš anksto užsiregistravo 253 žmonės, bet jau pirmąją renginio dieną buvo galima pamatyti, kad bent dar kelios dešimtys atėjo ir registravosi vietoje.
Užbėgant už akių – į visoje Lietuvoje vykstantį renginį išankstinę registraciją šiemet atliko 468 žaidimų kūrėjai bei norintys tokiais būti: 253 – Vilniuje, 150 Kaune, 50 Klaipėdoje ir 15 – Šiauliuose, kur „LT Game Jam“ šiemet vyko pirmą kartą.
Lygiai septinta valanda, ir projektoriuje prasideda „Global Game Jam“ – kurio dalimi yra „LT Game Jam“ – įvadinis filmukas, kuriame trumpai pristatoma renginio idėja, trumpi bei paprasti patarimai žaidimo kūrimui, ir paskelbiama oficiali renginio tema.
Kurią, beje, kol kas draudžiama skelbti socialiniuose tinkluose ir išvis už fizinių renginio ribų. Taip daroma, nes nenorima sugadinti netikėtumo efekto viso pasaulio žaidėjams – pasaulis yra apvalus, žmonės gyvena skirtingose laiko juostose, tad ne visur „Game Jam“ prasideda tą pačią akimirką.
Kadangi nuo renginio pradžios jau praslinko para, šiuo metu jau galime atskleisti renginio temą – „Bangos“. Tai yra – bet kas, kas susiję su bet kokiomis bangomis – garso, šviesos, vandens ar dar bet kokiomis, kokias tik sugalvos žaidimų kūrėjų fantazija.
Toliau vyksta itin operatyvus dalinimas į komandas. Sėdėję kairėje salės pusėje kviečiami eiti į vieną kabinetą, sėdėję dešinėje – kviečiami į kitą, viduryje – į trečią, ir visi pradeda skirstytis. Iš tiesų niekas nekontroliuoja, kur sėdėjai, tad gali eiti kur nori. Jei kažkur susirenka per daug žmonių – dalies paprašoma pereiti į kitą salę, ir tiek.
Atėjus į vietą, visi paprašomi sėstis prie stalų – bet kur, kur tik norisi. Susėdote? Sveikiname, pirminę komandos sudėtį jau turite. Dabar turime 20 minučių sukurti kelias galimo žaidimo idėjas ir jas pristatyti.
Bandau susipažinti su stalo kolegomis. Ir nutinka sunkiai įtikėtinas dalykas – paaiškėja, kad prie vieno stalo visiškai atsitiktinai susėdo programuotojas, 3D dailininkas, garso režisierius ir pora žmonių, kurie puikiai tinka scenaristo rolei – psichologas ir žurnalistas. Komanda praktiškai jau ir surinkta.
20 minučių skubiai generuojame idėjas. Išgryniname tris žaidimo variantus: šikšnosparnis, bandantis įveikti labirintą echolokacijos būdu, platformeris (žymiausias šio žanro pavyzdys – „Super Mario“), kurio kliūtys yra gravitacija ir žaidimas labirinte, kurį įveikti reikia pasitelkiant emocijas, o šias kurti – šviesos ir garso bangomis.
Idėjų generavimo laikas baigiasi labai greitai. Organizatorių kvietimu kiekviena komanda pristato savo idėjas ir paskelbia, kokių specialybių kūrėjų jiems trūksta komandoje.
Po mūsų idėjų pristatymo prie mūsų komandos prisijungia dar vienas dalininkas ir jo draugė. Naująjį dailininką sudomino idėja apie emocijas. Didžiajai komandos daliai ji irgi labiausiai imponuoja – išskyrus 3D dailininką iš pirmosios sudėties, kuris netrukus pereina į kitą komandą, kuriai trūksta dailininko. Jokių pykčių, visi laimingi ir nusiteikę veikti.
Kūrybinės kančios
Darbas prasideda. Daug kalbų, braižymo popieriuje, fantazavimo. Programuotojas, pasitelkęs žaidimų kūrimo variklį „Unity“, pradeda kurti žaidimo prototipą. Jis gerokai skiriasi nuo likusios grupės vizijos, ir komandoje pradeda jaustis šiokia tokia įtampa. Bet nė vienas nenori mesti ir trauktis. Likus valandai iki vidurnakčio komanda pradeda skirstytis į namus.
Nors yra komandų, kurių nariai lieka dirbti ir per naktį. Dažniausiai taip kuriamas – programuojamas – žaidimo variklis, prie kurio vėliau bus lipdoma grafika, garsai ir kiti žaidimo elementai.
Namuose mūsiškė komanda irgi ne iškart gula miegoti – kaip pasipasakojame susitikę ryte, kai kas užsisėdėjo ar užsigalvojo iki trečios nakties.
Ir po nakties įvyksta savotiškas stebuklas – viskas susidėlioja į vietas. Tos konfliktinės vietos, kurios vakare pavargusiems protams atrodė niekaip nederančios, ryte susidėlioja absoliučiai logiškai ir nuosekliai – užtenka pakeisti žodį ar apibrėžimą. Tiesiog jaučiasi, kaip tarp visiškai nepažįstamų žmonių įvyksta tas „klik“ momentas.
Darbas vyksta toliau – programuotojas kuria žaidimo pasaulį, dailininkas pradeda piešti žaidimo elementus ir tekstūras, o garso režisieriui tenka viena sudėtingiausių užduočių – nuo visiško nulio sukurti garsus, kurie atspindėtų konkrečias emocijas: liūdesį, džiaugsmą ir pyktį. Atrodo paprasta, bet iš tiesų taip nėra – kai kur tai turi būti net ne muzika, o tiesiog aplinkos garsas, kitur jau galima pasitelkti akordus – ir taip toliau. Darbo, fantazijos ir įgūdžių darbe su garsais reikia tikrai daug.
Likusi komandos dalis imasi konkrečios žaidimo mechanikos kūrimo popieriuje – kas, kaip, kur ir kodėl įvyksta, ką turi daryti žaidėjas, kokie iššūkiai jo laukia. Nusprendžiame žaidimo apipavidalinimui naudoti mokyklos temą – žaidėją persekios piktybiški trukdantys mokiniai, gadinantys jam nuotaiką, o šis turės ne tik nugalėti priešus, bet ir surasti būdą, kaip pakeisti kelių mokytojų nuotaiką, pasitelkiant įvairius įrankius bei schemas.
Svarbiausia – procesas
Šeštadienio vakarą žaidimas dar visiškai nepanašus į tai, kaip galutinai matome jį savo vizijoje – dar vis nėra tekstūrų, konkretaus žemėlapio, garsai dar tik kuriami. Ar iki sekmadienio vakaro 16 valandos, kai demonstracinį žaidimo proceso filmuką turėsime pristatyti visiems „Game Jam“ dalyviams, žaidimas įgaus galutinę numatytą išvaizdą, ar jį užbaigsime – visiška nežinia. Apsiėmėme pačios sudėtingiausios ir ambicingiausios idėjos iš visų sugalvotų, todėl tikrai nelengva.
Bet kurti – tikrai malonu. Nėra jokio konkuravimo, tik bendradarbiavimas – tiek komandos viduje, tiek tarp kitų komandų: susidūręs su kokia problema, visada gali kreiptis patarimo tiek į saviškius, tiek į bet kurį kitą žmogų visame pastate – ir jis, jei tik žinos, tikrai padės.
O svarbiausia – eksperimentas pavyko. Pavyko įrodyti, kad žaidimą kurti visiškai nuo nulio, susirinkti komandą iš visiškai nepažįstamų, atsitiktinai pasipainiojusių žmonių – ne tik kad įmanoma, bet ir lengva – kaip kad ir nebūtina turėti kažkokios ypatingos specializacijos: pasireikšti gali bet kurie protingi, mąstantys ir norintys kurti žmonės.
Kažkas nepatiko, nepavyko susiklijuoti iš pirmo karto? Irgi nieko baisaus: žmonių daug, tikrai surasi į save panašių. Tik nereikia iškart nuleisti rankų ir tikėtis, kad viską už tave nuveiks kiti.
O galutinį tašką „LT Game Jam“ istorijoje padėsime vėliau – kai jau bus galutinai aišku, kiek lietuvių komandų dalyvavo šiame renginyje (kai kurios komandos paaiškėja tik pačiame finale, per savo darbų prezentacijas), kiek žaidimų kurta ir kiek pavyko užbaigti, kas buvo išrinkti geriausias ir visa kita.
Beje, dar būtina paminėti, kad „LT Game Jam 2017“ vyko ne tik žaidimų kūrimo darbai, bet ir mokomosios dirbtuvės, kuriuos vedė bent kelios profesionalių žaidimų kūrėjų kompanijos. Tarp kurių žinomiausia šiemet buvo „King“ – atsimenate prieš keletą metų ekstremaliai populiarų žaidimą „Candy Crush“?
Mokomosiose ir kūrybinėse dirbtuvėse buvo dėstomi žaidimų kūrimo pagrindai, mokoma žaidimų verslo analizės ir kitų naudingų dalykų, buvo prsitatomi žaidimų kūrimui patogūs įrankiai bei sprendimai – tarp jų tinkami net ir visiškai „žaliems“ kūrėjams.
Tad atsakant į klausimą, ar verta dalyvauti tokiame renginyje – taip, tikrai verta. Verta dėl to, kad visiškai nemokamai galima savo kailiu patirti žaidimų kūrimo virtuvę, pasimokyti dalykų, kuriuos dėsto profesionalai, o svarbiausia – įrodyti, kad pats ar pati gali kurti žaidimus, net jei to pradžioje ir nemoki.
Na, o galiausiai – čia dar ir vaišina nemokamomis picomis!
