Profesorius L.A.Telksnys – tai lietuvis, kuris prieš 50 metų nuspėjo interneto ir išmaniųjų telefonų atsiradimą, sukūrė pirmąjį interneto ryšį Lietuvoje (1990 m.), lietuvių kalbos atpažinimo bei sintezavimo sistemą LIEPA ir dar daug įvairių projektų.
Itin taiklios profesoriaus prognozės stebina ir vis prisimenamos iki šiol, todėl „Lietuvos rytas“ paprašė pateikti technologines prognozes dar 50-iai metų.
– 1967-aisiais labai tiksliai nuspėjote, kaip atrodys 2017-ieji. Kaip manote, kaip pasaulis atrodys dar po 50 metų?
– Labai didelę reikšmę žmonių gyvenime turės robotai. Juk norime, kad būtų daroma greičiau, kad produkcija būtų pigesnė. Turbūt matėte, kaip gaminami automobiliai – ten viską daro robotai, o žmonės tik prižiūri. Kai renkamos mikroschemos, ant jų lituojamos varžos, tranzistoriai – tai irgi daro robotai ir baisiu greičiu. Žmogus tokiu greičiu negalėtų dirbti, juo labiau – 8 valandas. O robotai gali.
Robotai bus dideli žmonių pagalbininkai. Anksčiau, kai kompiuterių galimybės buvo mažesnės, ir robotų galimybės buvo skystos. O dabar kuo toliau, tuo labiau jos didėja. Pavyzdžiui, Japonijoje visuomenė smarkiai senėja, o pagyvenusių žmonių prižiūrėti nelabai kas nori, tad japonai dabar rimtai kuria robotus – netgi panašius į žmones, kurie patarnautų žmogui, kuris neturi galimybių, kad jam padėtų kitas žmogus. Aišku, geriau, kai žmogui padeda žmogus, bet, deja, gyvenimas kartais būna toks, kad geriau robotas nei išvis nieko.
Tad, manau, mūsų ateitis – dirbtinių darbininkų – robotų era.
Kitas dalykas – pasižiūrėkime, kaip mes dabar šnekamės. Kas būtų, jei kalbėtumės taip, kaip kalbamės su kompiuteriu? Aš baksnočiau klavišus kur nors jums krūtinėje, jūs baksnotumėte man atgal – tai kas čia per bendravimas būtų? Kažkoks nevykęs.
O juk yra labai geras instrumentas – kalba. Tad bendrauti su būsimaisiais darbuotojais – robotais – bus pasitelkiama kalba. Mes jiems pasakysime, ko mums reikia, o jie padarys.
Be to, robotai gali būti ne tik humanoidai, kurie kilnoja daiktus. Tai gali būti ir nanorobotai, kuriuos švirkštu galima suleisti į kraujagysles, o jie ten važinės viduje ir kaip kad šluojamos gatvės, taip jie šluos visokias apnašas nuo kraujagyslių sienelių.
Arba jei kas nors negerai su žarnynu? Juk ar rimta, jei sugedus kanalizacijai reikia laužti sieną? Dabar būtent taip ir daro – ima skalpelį, pjauna. O juk galima būtų įleisti kokį nanoįrenginuką ir jis ten suremontuotų – pakaitintų, užšaldytų ar dar ką nors padarytų. O į smegeninę nanoelektrikus būtų galima leisti. (Juokiasi.)
– Kaip manote, kada ši vizija taps realybe?
– Kai kurie darbai po dešimties metų jau tikrai bus. Juk jau dabar mobilųjį telefoną galima valdyti balsu, tik kad lietuviškai jis dar nelabai supranta. Tiksliau, supranta tada, kai lietuviško sakinio struktūra primena anglišką kalbą.
O lietuvių kalba yra labai sunki. Mat jei anglų ar vokiečių kalbose viską apibrėžia žodžių tvarka, lietuvių kalboje viską lemia galūnės.
Bet, nepaisant to, mes jau esame padarę, kad kompiuteris galėtų atpažinti lietuvių kalbą. Kalbu apie LIEPĄ. Taip, žodynas ten dar skurdokas – sakoma, kad mes, žmonės, buitinėje kalboje vartojame 1000–3000 žodžių, rašytojai –dešimtis tūkstančių, bet visiškai ūkiškam pasikalbėjimui pakanka ir mažiau. Yra tokia „basic english“ – tik 500 žodžių – tai mes jau esame padarę, kad kompiuteris lietuviškai atpažintų 300 komandų.
O skaityti balsu LIEPA jau ir dabar gali ir ji net vaidino teatro festivalyje „Sirenos“! Be to, kai kurios interneto svetainės, tarp jų ir Vilniaus savivaldybės, leidžia klausytis jų, kompiuterio skaitomų balsu.
Jau numatytas ir antras etapas – LIEPA 2, kuriame planuojama padidinti žodžių skaičių, o svarbiausia – perkelti visą tą atpažinimo įrangą į judrią terpę: mobiliuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir išmaniuosius laikrodžius.
Visa tai gali būti labai naudinga – pavyzdžiui, jei remontuoji kokius rimtus agregatus, paprastai to remonto aprašymas – taisyklės, veiksmų seka – būna surašyta knygose (dabar – jau elektroninėse). Bet jei esi visas tepaluotas, kam vartyti net ir elektroninėje terpėje, jei gali paklausti, ir ta knyga bus perskaityta balsu?
Dar kitas dalykas – tarpkalbiniai ryšiai. Mes dabar darome tokį dalykėlį, kad žmogus kalba lietuviškai, o kinas savo planšetiniame kompiuteryje mato hieroglifus. Kai jis paspaudžia savo hieroglifus, lietuvis čia girdi, ką kinas nori pasakyti.
Šitie dalykai jau kurį laiką yra daromi didžiosioms pasaulio kalboms, bet mūsų kalba yra nekomercinė – mūsų yra labai mažai. Čia, vietoje, mūsų yra apie tris milijonus, dar pasaulyje pora, ir viskas. Ir kai šnekame parodose, pasakojamės, ką mes čia darome, ir prieiname iki klausimo, kiek čia mūsų yra, daugeliui pasidaro nebeįdomu.
Bet kad jiems neįdomu – čia jų problemos, o mums kalbą reikia išlaikyti. Tad man labai gražu, kad LIEPA yra kuriama vadovaujantis ne verslo, o principų pagrindu.
Beje, su tuo kartą esu susidūręs sovietų laikais. Skridome lėktuvu, ir manęs pradėjo klausinėti – kokia kalba pas mus mokyklose, universitetuose mokoma? Lietuviškai, sakau. O kokius vadovėlius naudojate? Svarbiausius vadovėlius verčiame į lietuvių kalbą. Nustebę klausia – tai kam? Juk yra daug labai gerų rusiškų vadovėlių! Taip, sakau, bet jei norime išlaikyti lietuvių kalbą, mums reikia turėti savo terminus ir visa kita. Bet juk tai labai brangu! Taip, sakau, bet tada kodėl jūs nesinaudojate kinų kalba – juk jų dar daugiau nei rusų? Tuo visa ta mūsų diskusija ir baigėsi.
Tad grįžtant prie tarpkalbinių dalykų – ateityje mūsų laukia pasišnekėjimai su kitakalbiais: aš sakau lietuviškai, vertimo mašina išverčia į kitą kalbą ir jų sintezatorius perskaito balsu.
Šiuo metu kuriame tai bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto Konfucijaus institutu. Jau pasiekėme tai, kad keliasdešimt kiniškų frazių sėkmingai sukasi išmaniajame telefone, o metų viduryje tai galėsime pristatyti ir viešai.
– O kokia jūsų nuomonė apie virtualiąją realybę – tą, kuri pasiekiama VR akiniais, šalmais ir t.t.? Ar ji bus plačiau integruota, ar tai ir liks nišiniu dalyku, žaislu?
– Dabar tai daugiau naudojama kaip nauja laisvalaikio leidimo forma. Kaip dabar yra televizija, taip greitai galėsi užsidėti tuos akinius ir dairytis aplinkui. Tai gerai, bet gali būti ir praktiškas pritaikymas. Ir, man atrodo, bus plačiai taikoma karinėje terpėje.
Be to, pavyzdžiui, galima būtų tais virtualiais akiniais pamatyti, kas darosi žmogaus organizme. Mes net planuojame padaryti tokį dalyką – kad žmogus galėtų pažiūrėti, kaip veikia jo širdis.
– O autonomobiliai? Kaip manote, ar jie prigis ir ar tai nebus pernelyg pavojinga? Nes juk čia atsiveria erdvė skaitmeniniams įsilaužėliams, teroristams, kurie skleis terorą nuotoliniu būdu?
– Autonomobiliai tikrai prigis. Ar dabar tradiciniai automobiliai nėra pavojingi?
Tiesiog reikia daryti tokius autonomobilius, į kuriuos nebūtų įmanoma įsilaužti. Bet nesulaužomų spynų nėra. Tačiau jei iš anksto žinome problemą, ją jau ir galime spręsti! Čia gi tas pat – nori taikos, ruoškis karui.
Taip ir išeina amžinas katės ir pelės žaidimas. Patys prisidirbame, patys ir srebiame. Bet todėl gyvenimas ir yra įdomus! (Juokiasi.)
– Galbūt girdėjote – lietuviai kuria iniciatyvą kiekvienam vaikui padovanoti po mikrokompiuterį „Raspberry Pi“. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Manau, ne kompiuteris esmė, esmė, ką su juo darysi.
Pasižiūrėkime, kas vyksta, kai važiuojame troleibusu – visi lesa tuos telefonų ekranus. Ir kai pasižiūri, ką jie lesa, matai, kad dažniausiai žaidžia. Aš nesakau, kad žaisti yra blogai, tai irgi lavina įgūdžius. Bet reikia, kad būtų daugiau galvojama.
Šitame pačiame aukšte, kur yra mano kabinetas, įsikūrusi ir Robotikos mokykla. Tai, kas mane labai džiugina, – kad kai jaunos mamytės ir tėveliai, atvedę savo atžalas, lesa tuos savo telefonus, jų atžalos dirba su robotais. Va čia yra kūryba! Jei vaikas pradeda galvoti, kaip pritaikyti informacines technologijas savo žaidimui, tai yra nuostabu!
Juk ir aš, ir turbūt jūs vaikystėje žaidėte kaladėlėmis. Arba pavasarį, kai tirpsta ledas, visaip vedžioji upelius, kad vanduo sutekėtų taip, kaip tau norisi. Juk tai irgi yra kūryba!
Gali duoti vaikui ir paprastą popieriaus lapą – svarbu, ką jis su juo darys. Lygiai taip pat ir su kompiuteriu. O kai žaidžia su robotukais, jau reikia džiaugtis, nes čia jau daro kūrybinį darbą, naudodamiesi naujausiomis technologijomis.
Aš visada cituoju vieną seną kibernetikos tėvo profesoriaus Norberto Wienerio teiginį: „Kompiuteris vertas tiek, kiek vertas juo besinaudojantis žmogus.“ Nupirksi kompiuterį – na, ir kas? Svarbu, kad kompiuterio turėtojas būtų vertas turėti tą kompiuterį, kad ką nors naudinga nuveiktų.
Aišku, galima ir pažaisti, bet jis turi ir ką nors iš kaladėlių pastatyti. Kadangi tai jau ne kaladėlės, gal jis kokių nors programėlių padarytų? Tai jau būtų šaunu! Tai padeda pagrindus ateičiai – juk išmokus tokių dalykų ir ateityje bus lengviau.
– Bet ar manote, kad vaikus bus lengva tuo sudominti?
– Vaikai domisi, tik reikia mokėti sudominti. Aš vėl apie tą pačią robotų mokyklą. Kad tuo berniukai domisi – įprasta, bet yra ir mergaičiukių, kurios ateina ir žaidžia.
Ir tai nėra kas nors nepaprasta – mergaitės mėgsta siuvinėti, dar visokių dalykų prisigalvoti. Tai juk čia irgi tas pat. Bet reikia, kad tie, kurie vaikus už rankutės pavedžioja, į visa tai nukreiptų.
O su mokytojais jau yra tam tikrų problemų. Juk patys žinote – dabar juokiamasi, kad tėvai moko vaikus mokslų, o vaikai tėvus – technologijų. Reikia ir naujos mokytojų kartos.
– Neretai galima išgirsti nuomonę, kad vaikai jau ir taip auga tarp kompiuterių, kompiuterijos, to ir taip daug, kam čia dar ką nors užkrauti?
– O kas jiems krauna? Mes juk ruošiame vaikus ateičiai, juk persikėlėme į naują – kibernetinę terpę, kurioje labai svarbų vaidmenį vaidins nebe grąžtas, ne pjūklas, o informacinės technologijos. Taigi mes ir turime tam ruošti.
Aš tikrai už tai, kad vaikų nereikia nežmoniškai apkrauti. Kai pats mokiausi neatmenamais laikai, man tas mokslas visiškai nerūpėjo. Bet kažkaip nebuvo jokių problemų ruošti pamokas – na, paruoši, ir viskas. Svarbiausia buvo išlėkti į lauką! (Juokiasi.)
– Truputį atidėkime į šalį technologijas. Kokią Lietuvą matote po 50 metų? Dabar populiarios nuotaikos – lietuviai išmirs, išsivažinės, o paskutinis oro uoste išjungs šviesą. Ką manote apie tai?
– Oi, nežinau, kas šituos burbulus leidžia. Verkšlena, kad žmonės, išvažiavę mokytis į užsienį, negrįžta, tai aš visada duodu porą pavyzdžių.
Smetoniškoje Lietuvoje juk nebuvo jokio mokslo, viskas nuo žagrės prasidėjo. Bet buvo Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) – ir ką jis darė? Jis geriausius studentus siuntė į Vokietiją, Angliją, Šveicariją, Prancūziją. Jie ten mokėsi, bet visi sugrįžo, nes jiems buvo sudarytos sąlygos sugrįžti.
Kitas pavyzdys – kaip Lietuvoje atsirado skaičiavimo technikos pramonė? Tada SSRS veikė vadinamosios Liaudies ūkio tarybos ir Lietuvai jau leido laisviau tvarkytis – ne vien nuleidžiant iš viršaus, iš toli. Ir mūsų inžinieriai pasakė – Lietuvoje nėra naudingų iškasenų, bet yra protingų žmonių, todėl mums reikia plėtoti pramonę, kuriai reikėtų mažai žaliavų, bet daug proto. Tai paskelbė, tai ir vykdė.
Kai buvo kuriama Skaičiavimo mašinų gamykla, prie jos buvo kuriamas Specialusis konstravimo biuras, kuris turėjo tiek padėti perprasti naujas skaičiavimo mašinas, tiek tokias kurti. Specialistų Lietuvoje nebuvo, bet, užuot importavę specialistus, lietuviai štai ką padarė: pramonės valdyba Lietuvoje paskelbė konkursą – kas, jau baigęs aukštąjį mokslą, norėtų persikvalifikuoti? Tokių atsirado per pusantro šimto. Ir šimtą jų išsiuntė į Maskvą, penkiasdešimt – į Leningradą, į geriausias mokyklas. Jie ten per 18 mėnesių išlaikė persikvalifikavimo kursus, ir visi grįžo į Lietuvą.
Kodėl jie grįžo? Tais laikais gauti butą buvo labai sunku, o jie visi gavo gyvenamąjį plotą.
Va kaip reikia daryti. O dabar tik verkia ir nieko nedaro.
Reikia ne verkti, o turėti koncepciją ir ją įgyvendinti. O tai, kad žmonės išvažiuoja, yra gerai. Bet reikia sudaryti sąlygas, kad norėtų grįžti.
Suprantu, kad tai nėra lengva, kai atlyginimas ten triskart didesnis, bet visokių žmonių būna ir dalis grįš.
Beje, čia noriu paminėti ir pirmojo VDU rektoriaus Vinco Čepinskio frazę, kurią man perpasakojo jo buvę studentai: „Kas nori iš mokslo gauti greitą naudą, gaus špygą.“ Ir tai galiu paliudyti savo patirtimi – šiemet sukanka 40 metų, kai su savo vyrais sugalvojau padaryti mašiną, su kuria būtų galima šnekėtis.
Mat tais laikais visas įvedimas buvo perfokortomis, o tai buvo brangu ir nepatogu – būdavo daug klaidų. Ir pirmasis mūsų kūrinys buvo „Siluetas“ – mašina, kuri nuskaitydavo grafikus. Ši mašina buvo kuriama 10 metų.
Po to sukūrėme „Rūtą 701“, kuri nuskaitydavo rašto ženklus, ir už tai Leipcigo mugėje gavome aukso medalį. Dirbti su mumis siūlėsi japonai, prancūzai, bet sutarėme (ir mums SSRS leido) dirbti su Vokietijos Demokratine Respublika – jie darys mechaniką, o mes – logiką, elektroniką.
Padarėme, buvo tarpžinybiniai bandymai. O paskui visą šitą reikalą uždraudė. Bet tai anais laikais nebuvo retas atvejis (Juokiasi.)
Tad mintys susikalbėti su mašinomis buvo jau seniai, bet mašinų galimybės buvo skystos ir teko laukti 40 metų. Bet dabar turime LIEPĄ.
– Paskutinis klausimas: kaip manote, kada pirmasis lietuvis nuskris į Mėnulį ar Marsą? Ir ar to reikia?
– Tegul skrenda, nematau tame nieko bloga — turizmas juk įdomu! (Juokiasi.)
O šiaip – juk turime už tai dėkoti rusams, kad paleido „Sputnik“. Tada amerikiečiai išsigando, paėmė vokietį Wernherį von Brauną, davė jam pinigų, ir jis sukūrė raketą, kuri nuskraidino žmones į Mėnulį.
Į Marsą irgi gal įdomu būtų, bet kad ten nuvažiuoti labai jau ilgai trunka, o ir nuvažiavus neaišku, ką ten daryti.
Todėl aš apie kiek kitus dalykus galvoju. Va, mes dabar su jumis kalbamės kalba. O gal, žiūrint į ateitį, galėtume tiesiogiai dalintis mintimis? Nes kas gi yra kalba? Kai mūsų pilkoje masėje atsiranda mintis, kas tai yra? Bioelektrinis signalas. O kai mes kalbame, kas vyksta? Tikras mikrobaletas! Artikuliacinis aparatas judina orą, ir mes girdime mintis, paverstas garsais. Bet kam mums tie garsai? Gal keiskimės tiesiogiai mintimis?
Dabar juk jau daromi projektai, kur daiktai stumdomi pasitelkiant mintis. Kol kas tai tik komandos „pirmyn ir atgal“, bet jei galėtume perduoti visą minčių paletę?
Tad aš manau, kad išorinis kosmosas yra gerai, bet kosmosas žmogaus viduje yra didesnis, įdomesnis ir praktiškesnis.
– Tad apibendrinant – jūsų ateities prognozė yra labiau pesimistinė ar optimistinė?
– Optimistinė. Tik reikia ne verkšlenti, o dirbti. Ir tada viskas bus gerai.
1968 metais aprašė išmanųjį telefoną
Prieš 50 metų tuomet 38 metų technikos mokslų kandidatas L.A.Telksnys stebėtinai tiksliai nuspėjo tai, ką mes šiandien vadiname išmaniuoju telefonu.
„Kaip jūs įsivaizduojate 2017 metus?“ – taip rašyta laikraščio „Tiesa“ 1968-ųjų sausio 1-osios numeryje.
Tuomet L.A.Telksnys buvo Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas, atpažinimo procesų sektoriaus vadovas, technikos mokslų kandidatas.
„Iš kur tuomet kilo tokių minčių? Susipažindamas su padėtimi, matydamas, kas gerai, o kas ne, jausdamas, į kurią pusę eina pažanga, supratau, jog ilgainiui prieisime prie to, kad tai nebebus skaičiavimo mašina, telpanti tik kelių šimtų kvadratinių metrų kambaryje. Buvo aišku, kad viskas mažės“, – apie savo įžvalgas prieš pusę amžiaus kalbėjo profesorius.
Tuomet informerį, kuris šiandien prilygsta išmaniajam telefonui, jis lygino su laikrodžiu, tikino, kad įtaisas bus ne didesnis už tų dienų rankinį laikrodį, todėl patogus nešioti.
L.A.Telksnys prognozavo, kad „informerio pagalba bus galima gauti ne tiktai mokslinę, techninę ar ekonominę informaciją“. Automatinė biblioteka per kelias minutes parsiųs norimos grožinės knygos kopiją, o paprašyta ir paskaitys ją garsiai.
„Bus galima paprašyti, kad parodytų per individualų ar namų informerį norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą, kurioje dalyvautų mėgstami atlikėjai, dabar gyvenantieji ar anksčiau gyvenę“, – tokiomis prognozėmis jis dalijosi prieš pusšimtį metų.
