Būtent apie šią idėją lrytas.lt ir kalbasi su vienu jos autorių, skaidresnio viešojo sektoriaus entuziastu ir Vilniaus mero patarėju Povilu Poderskiu.
– Kokia yra jūsų idėja?
– Idėja labai paprasta: visiems vaikams išdalinti po mikrokompiuterį – galbūt tai būtų „Raspberry Pi“, galbūt „Arduino“ ar „micro:bit“. Ir šią idėją galima aplipinti kitais dalykais – kad ir visa neformalia mokymo programa, pagrįsta kuria nors minėtų platformų.
Man nepatinka, kaip persistengia kai kurie šios idėjos kritikai, – mąsto pernelyg toli ir primąsto nebūtų problemų. Kai Billas Gatesas kūrė „Microsoft“, turėjo labai paprastą viziją: kad kiekvienuose namuose ant stalo būtų po kompiuterį. Ir tai darydamas jis pernelyg negalvojo, kam to reikia, gal tegul kompiuterius turi tik tie, kurie nori, ir panašiai. Man atrodo, mums irgi reikėtų pasitikėti vaikų kūrybiškumu – kartais net baisu, kaip suaugusieji nepasitiki vaikais, jų potencialu, kaip į juos projektuoja savo trūkumus, ydas ir tingėjimą. Iš tiesų vaikai yra daug kūrybiškesni, aktyvesni ir geresni nei mes patys ir jie tikrai sugalvos, ką veikti su tokiais dalykais.
– Bet ar tokia idėja tinkama visoms aplinkoms ir visiems vaikams?
– Ne paslaptis, kaip visi įsivaizduoja lietuvišką kaimą: visi suaugusieji yra prasigėrę, o visi vaikai – atskirai sau: užsidarę savo grupelėse, bando eiti į mokyklą, vienas kitam padeda. Atrodo, aplinka visai atšiauri ir netinkama visokiai technologinei kūrybai. Bet jei jie gaus tokius dalykus, galbūt vieną sudegins – gal kas nors iš to išeis? (Juokiasi.) Bet pamatę, kad nieko iš to neišeina, ims galvoti, ką su jais daryti – juk mikrokompiuteris jau yra. Kai kurie skeptikai sako, kad vaikai tuos kompiuterius paprasčiausiai parduos. Gerai, tegul parduoda, gaus kokius 5 ar 10 eurų. Kas čia baisaus?
Galų gale tų kompiuteriukų kiek nors liks ir gal bent kažkiek vaikų susimąstys – gal nueikim į biblioteką ir pasižiūrėkim, ką su tais kompiuteriukais galima padaryti? Tad jei mes pasieksime, kad bibliotekos maloniai priimtų vaikus su tais „Raspberry“, „Arduino“ ar dar kuo nors panašiu – pasiūlytų sausainių ir arbatos, vaikai ten eis ir ką nors darys. Neabejoju, kad kai pavyks pasiekti greitą momentinę sėkmę – sukurti kokį nors paprastą projektą su „Raspberry“ ar kuo kitu, ilgainiui ateis ir ilgalaikė sėkmė.
– Kodėl verta bandyti sudominti vaikus tokia veikla?
– Visada stengiuosi atkreipti dėmesį į ketvirtąją industrinę revoliuciją. Dabartinė populiacija dirba pagal senovinius standartus, bet viskas labai greitai keičiasi ir daug darbų netrukus nebeliks. Pirma pagal gausumą darbo vieta šiuo metu Lietuvoje yra kasininkas ar kasininkė – dabar jų yra daugiau nei 60 000. Tai reiškia, kad daugiau nei 60 000 žmonių gana greitai liks be darbo. To taip pat neišvengs ir vairuotojai, ir kitų specialybių atstovai – specialybių, kurios turės kažkaip keistis. Turtingesni tėvai, kurie turi pinigų ir domisi ateities perspektyvomis, jau dabar deda pinigus ir pastangas ruošdami savo vaikus ateičiai, o tie, kurie neturi resursų ar tuo visai nesidomi, jie tuo ir nesirūpina. Jei mes tokią padėtį paliksime savieigai, lyg ekskavatoriumi gilinsime duobę tarp šių dviejų polių ir galiausiai tai baigsis labai didelėmis bėdomis.
– Kaip vertintumėte, kiek vaikų pavyktų sudominti?
– Prognozuočiau, kad vieną iš trijų. Vienas iš trijų paims ir pažiūrės. Kitas numes broliui ar tėvui, bet tai irgi nėra blogai. Be abejo, tai nebus 100 proc. efektyvi investicija, bet kai investuojame, tarkime, į mokslo technologijų parką, tiesiamą kelią ar sankryžą, skiriame lėšų krepšinio komandai, mums juk aišku, kad 100 proc. efektyvumo nėra ir niekada nebus. Bet tenka pasakyti: kuo geresnė idėja, tuo didesnės įrodymų naštos ji sulaukia.
Pavyzdžiui, Kaune pastatytas Santakos slėnis ir, pagal mano skaičiavimus, tai kainavo apie 50 milijonų eurų, o jis stovi apytuštis. Žinoma, jis gražus, tvarkingas, bet ten – sienos be turinio. Mes dažniausiai metame pinigus į infrastruktūrą, į sienas, kelius, bet labai retai investuojame į žmones, kad jie įgytų naujų sugebėjimų.
Šios mūsų idėjos atveju neturėtų būti taip, kad susitelksime tik į kompiuterius, juos išdalinsime, ir viskas. Prie to turime sieti kitas veiklas, kurios jau vyksta, – pavyzdžiui, čia galima kooperuotis su „Hour of Code“ ar „Coder Dojo“ iniciatyvomis, įvairiomis kūrėjų dirbtuvėmis. „Raspberry“ – ar kokia kita superkompiuterių rūšis – galėtų būti ta raketa nešėja, kuri viską iškelia.
Be to, tai būtų ir įrankis gilesniam technologijų pakrapštymui, tam tikras pasiruošimas daiktų internetui.
– Kas išvis yra „Raspberry Pi“ ir ką su juo (ar panašiais mikrokompiuteriais) galima nuveikti?
– „Raspberry Pi“ – tai kompiuterinė plokštė, kuri veikia kaip mini kompiuteris ir kurią galima įvairiai užprogramuoti. Ji skirta mokytis ir kurti mažus įrenginius, taip pat ją galima prijungti prie įvairių valdiklių. „Raspberry“ yra prijungiamas prie tradicinio kompiuterio, užprogramuojamas ir gali veikti savarankiškai.
Pavyzdžiui, žmonės susikuria išmaniąsias laistymo ar vėdinimo sistemas, išmaniuosius šiltnamius – tarkime, kai šilumos jutiklis parodo, kad šiltnamyje per karšta, „Raspberry“ duoda komandą valdikliui atidaryti langą. Jei drėgnumo jutiklis parodo, kad per sausa, kitas valdiklis įjungia laistymą. Žinoma, čia – jau rimtas projektas. Bet „Raspberry Pi“ edukacinėje sistemoje pilna ir smulkesnių projektų.
„Raspberry“ ir panašūs mikrokompiuteriai sujungia programavimą ir realų pasaulį. Dauguma programavimo iniciatyvų stengiasi sudominti tuo, kas patrauklu ar pažįstama, – tarkime, programuoti „Minecraft“ žaidime, o „Raspberry“ leidžia prisiliesti prie realaus pasaulio problematikos.
– Bet sakoma, kad dabartinė karta nori minimaliomis pastangomis gauti pripažinimą ar bent rezultatą, o nenori sunkiai dirbti. Ar tokia visiška laisvė nepriverstų projekto buksuoti?
– Taip, dabartinė karta linkusi į greitą pasitenkinimą. Bet „Raspberry“ būtent tai ir yra – tu turi kompiuterį, greitai pasigūglini, kaip galima ką nors padaryti, ir pasidarai. Žinoma, tam reikia kažkiek darbo ir pastangų, bet tai vyksta gana greitai ir aiškiai – nebereikia pusę metų aiškintis grandinių teorijos, nebereikia pusę metų sėdėti paskaitose ir paišyti diagramų. Su „Raspberry“ ir panašia įranga visa tai galima sužinoti pakeliui, darant kokį nors nedidelį projektėlį.
– Kuo remiantis siūlote „Raspberry Pi“, o ne kokį kitą mikrokompiuterį?
– Iš tiesų mes visai nesiūlome būtent „Raspberry Pi“. Yra daug visokių variantų. Yra „Arduino“, yra mažiukai kompiuteriai, prijungiami per USB. Britų BBC turi panašų projektą su „micro:bit“. O gal mums ką nors specifinio pasiūlys ir ARM kompanija.
Nėra vienintelio teisingo kelio. Ir man tikrai norėtųsi, kad kai kuriuos kritinius sprendimus priimtų daugiau patirties turintys žmonės – pavyzdžiui, kokia tokiam dalykui tinkamiausia amžiaus grupė, pasiūlytų sociologai, o kurią kompiuterių platformą rinktis – tie, kurie po kelerius metus yra dirbę su visomis tomis platformomis.
– Bet grįžkime prie neatsakyto klausimo – juk ne visi vaikai turi potraukį į technologijas. Ar mes tikrai ką nors pasiektume tokiomis masinėmis kompiuterių dalybomis?
– Estai savo šalies 100-osioms metinėms ruošiasi padovanoti po muzikos instrumentą. Mūsų valdžia galvoja padovanoti po tautinį kostiumą. Visos šios mintys turi tą pačią logiką, bet ar visi estų vaikai išmoks muzikuoti? Turbūt ne. Nežinau, ko mūsų vaikai galėtų išmokti iš tautinių kostiumų, bet iš mikrokompiuterių jie irgi ne visi ir ne viską išmoks. Bet tai – būdas mums susitelkti ir drąsiai žiūrėti į ateitį, įtraukiant į ją visus, o ne paliekant ką nors už borto.
