„Merriam-Webster“ žodynas žodį „clickbait“ apibūdina kaip antraštes, sukurtas taip, kad portalų lankytojams norėtųsi paspausti ant nuorodų, kurios dažnai veda į abejotinos kokybės turinį. Tačiau ar tikrai turinio kokybė būtinai turi būti prasta?
„Šio šunelio istorija yra tokia neįtikėtina, kad jus pravirkdys“, „Šiurpiausių nelaimių mokyklose dešimtukas – trečioji jus šokiruos“, „Nauja kompanija rinkai pasiūlė tai, ko būtinai reikia ir jums“ – atrodo pažįstama? Tai – paspaudimų skaičių įžūliai gerinančios antraštės, dažnai matomos socialiniuose tinkluose.
Dažnas jūsų skeptiškai žiūrite į tokių metodų efektyvumą, bet tiesa yra ta, kad jei „clickbait“ metodai neveiktų, jie nebūtų taip plačiai naudojami. Ypač turint omenyje, kad iš esmės tie patys metodai dar prieš porą šimtų metų buvo taikomi ir laikraščiuose. „Clickbait“ paprasčiausiai veikia. „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose dominuoja tie tinklapiai, kurie begėdiškai prašo paspaudimų. Pavyzdžiui, Upworthy.com „Facebook“ tinkle skelbia daug mažiau straipsnių nei CNN, bet sulaukia dvigubai daugiau pasidalinimų. Taip yra dėl smalsumą žadinančių antraščių.
Tačiau ne visos tuo kaltinamos antraštės yra tikri „clickbait“ pavyzdžiai. Internetas yra pilnas įvairiausio turinio ir visos nuorodos varžosi tarpusavyje dėl kiekvieno paspaudimo. Taigi visi redaktoriai be išimčių stengiasi sukurti tokią antraštę, ant kurios norėtųsi paspausti. Reikia, kad ji nepasakytų per daug informacijos, nebūtų nuobodi, nepasakytų per mažai ir užčiuoptų pačią įdomiausią straipsnio vietą. Todėl prie „clickbait“ gėdos stulpo reikėtų kalti tik labai įžūlius paspaudimų prašymus.
Pavyzdžiui, „Televizijai tai būtų per žiauru: įvertinkite bandomosios kovos realistiškumą su elektroniniais šarvais, lazdomis, nunčiakais ir kardais“ skaitytojui pateikia nemažai informacijos apie straipsnį ir leidžia apsispręsti, ar jam tema įdomi. „Volkswagen“ nori pakeisti pasaulį: pirmą kartą pasaulyje vairuotojams suteiks galimybę vienu metu būti dviejose vietose“ balansuoja ant ribos, o „Ar žinote, kur daugiausiai bacilų kaupiasi viešajame tualete? Ne ne, tikrai ne ant klozeto ar jo dangčio!“ jau tikriausiai galima laikyti „clickbait“ pavyzdžiu.
Žinoma, egzistuoja ir daug įžūlesnių „clickbait“ metodų taikymo pavyzdžių. Kita vertus, ir mokslininkai šioje srityje nėra nekalti. Štai naujas Makso Planko psicholingvistikos instituto tyrimas parodė, kad tie moksliniai straipsniai, kurie turi tokias antraštes, akademikų bendruomenėje yra pasidalinami dažniau. Kaip ir straipsnių internete, savo tematika panašių mokslinių darbų yra šimtai, todėl jie varžosi dėl dėmesio. Galima tik tikėtis, kad išvengsime tokių antraščių, kaip „Tūkstančio metų senumo amuleto tyrimas: išvados jus šokiruos“.
Taigi kodėl skaitytojai vis dar papuola į „clickbait“ pinkles? Atrodytų, poros lūkesčių nepateisinusių antraščių turėtų pakakti, kad žmonės nustotų kreipti dėmesį į įkyriai paspaudimo prašančias nuorodas.
Wired.com pastebi, kad nepateisinti lūkesčiai kartais tik dar labiau skatina paspaudimus. Jei tarp visų šių straipsnių pasitaikys bent vienas geras ir įdomus, skaitytojai nepaliaujamai spaus ir ant kitų „clickbait“ tipo antraščių. Jos ir rašomos taip, kad sužadintų kokius nors jausmus – smalsumą, pyktį, džiaugsmą ir t.t. Visi esame gerų emocijų įkaitai, todėl „Šios mergaitės žodžiai jus sujaudins iki sielos gelmių“ ar net „25 keistos kačių gulėjimo pozos“ būtinai susilauktų didelio pasisekimo.
Ar reikia kovoti prieš „clickbait“ antraštes, ar jas toleruoti? Jų efektyvumas nugali bet kokias audras komentaruose po straipsniais. Tačiau melagingos antraštės ar įkyrus, akivaizdus manipuliavimas skaitytojų jausmais laikui bėgant nueis užmarštin kaip praeities technologija, kuria redaktoriai negali didžiuotis.
