Šviežutėlis orlaivis pakilo iš Cardingtono aerodromo Bedfordšyre (apie 74 km nuo Londono) antro bandomojo skrydžio. Jam besibaigiant, apie 30 mln. eurų kainavęs orlaivis staiga smarkiai pasviro į priekį ir pilotų kabina rėžėsi į žemę.
Tiesa, avarija pasirodė nesunki – apgadinta tik kabina. Jį kuriančios kompanijos „Hybrid Air Vehicles“ (HAV) atstovas patvirtino, kad visa komanda yra saugi ir jaučiasi gerai:
„Skrydis praėjo puikiai. Vienintelė problema kilo, kai leidosi.“
Britų žiniasklaida praneša, kad orlaivis nukrito užkabinęs telegrafo stulpą.
Tai buvo antrasis bandomasis hibridinio orlaivio skrydis – pirmasis įvyko rugpjūčio 17 d. JAV vyriausybės užsakymu sukurtas orlaivis pirmiausia buvo skirtas karinei žvalgybai, tačiau sumažinus finansavimą projekto buvo atsisakyta.
Matyt, orlaivio kūrėjams jų vaikelis taip patiko, kad jie nusprendė tęsti darbus, 2015 m. gegužę pradėjo pinigų rinkimo „Airlander 10“ pakėlimui į dangų kampaniją, ir štai jų svajonė išsipildė.
Kai nekrinta ir nesirėžia į žemę, 92 metrų ilgio heliu užpildytas orlaivis gali su visa komanda ore išbūti iki penkių dienų, pakilti į 4,9 km aukštį ir pasiekti 148 km/val. greitį. Jis gerokai ekonomiškesnis negu lėktuvas ir turi didesnę keliamąją galią negu dirižablis.
Kūrėjai tikisi iki 2021 m. pradėti serijinę šių orlaivių gamybą ir užsakovams tiekti po 10 jų per metus. Vienintelė bėda – ganėtinai neoptimistiškai nuteikianti didžiausių skraidančių orlaivių istorija.
Nejauki gigantų istorija
Iš išorės „Airlander 10“ kažkuo išties primena vokišką „Hindenburg“.
Primename ir mes – 1936 m. kovą pirmą kartą į orą pakilęs 245 metrų ilgio ir 41 m diametro keleivinis dirižablis tragiškai užsiliepsnojo 1937 m. gegužės 6 d., antrojo savo komercinio skrydžio per Atlantą metu.
Šis skrydis irgi praėjo normaliai, problemų kilo tik prisišvartuojant Niujorke. Iš 36 keleivių ir 61 komandos nario gyvi liko 62 žmonės.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Hinenburg“ žuvo, nes užsiliepsnojo vandenilis, kuriuo jis buvo pripildytas. Ir jo kūrėjai buvo numatę naudoti helį, tačiau dėl sankcijų Vokietijai jo tiesiog negalėjo gauti.
Kad ir kaip būtų, pirmasis „Hindenburg“ sudegė, po poros metų antrąjį „Hindenburg“ nurašė, tuo ir baigėsi transportinių dirižablių istorija. Labai nepelnytai liūdnai, beje.
Kitiems dirižabliams irgi nesisekė.
1933 m. kovo 11 d. pirmą kartą pakilęs JAV gamybos „USS Macon“ buvo 239 m ilgio ir galėjo pasiekti 139 km/val. greitį. 1935 m. vasarį pakliuvo į audrą, prakiurus pradėjo prarasti helį, dėl kapitono klaidos dar ir prarado valdymą ir… gana švelniai nusileido į jūrą. Dirižablis paskendo, bet žuvo tik 2 komandos nariai – gelbėjimo liemenės jau buvo privalomos.
1929 m. spalio 14 d. pirmą kartą į dangų pakilęs britų dirižablis R101 buvo 236 metrų ilgio (statė kadaise gigantus!), galėjo pasiekti 114 km/val. greitį, o jo komandą sudarė mažiausiai 15 žmonių. Buvo tikimasi, kad tokie dirižabliai užtikrins efektyvesnį susisiekimą su kolonijomis (ypač – Indija).
Pirmasis rimtesnis bandymas, kurio metu vandeniliu užpildytas dirižablis turėjo pasiekti Indiją, prasidėjo 1930 m. spalio 4 d. Tragiškai baigėsi jau kitą rytą.
R101 pakilo iš to paties Cardingtono aerodromo. Prancūziją, nors ir labai pavėlavęs, pasiekė. Deja, pasiklydęs naktį esant prastam orui dėl nesėkmingo manevro tiesiog nukrito. Vandenilis užsiliepsnojo, 46 iš 54 skridusių žmonių žuvo iškart, dar du mirė ligoninėje.
Tarp žuvusių buvo ir dirižablio programą kuravęs valstybės sekretorius Lordas Thomsonas, ir civilinės aviacijos direktorius seras Seftonas Branckeris. Žodžiu, dirižablių daugiau Didžioji Britanija nebekūrė.
Beje, ir ilgesni negu 90 metrų lėktuvai (jų buvo labai mažai) didelės sėkmės nesulaukė. „Kaspijos monstru“ pavadintas didžiausias kada nors Rusijoje pagamintas „beveik lėktuvas“ baigė savo dienas nevykusiai. 1964 m. sukurtas 92 m ilgio milžinas buvo ekranoplanas, kuris skrido prie pat žemės ar vandens paviršiaus (10 m aukštyje) ir galėjo pakelti 544 tonų svorį.
Amerikiečių palydovas-šnipas užfiksavo jo eksperimentinį skrydį 1966 m. Kadangi ant lėktuvo buvo užrašytos didžiulės raidės KM, jį ir pavadino „Kaspijos monstru“. Išties ten buvo rusiškų žodžių „Laivo maketas“ pirmosios raidės.
Serijinė jo gamyba taip ir nebuvo pradėta, o bandymai tęsėsi iki 1980 m., kai dėl piloto klaidos lėktuvas sudužo. Niekas nežuvo, tačiau iškelti iš Kaspijos dugno milžino niekas nebesivargino.
