Krakatau sprogimo sukelta garso banga planetą apskriejo keturis kartus. Tai nereiškia, kad pokštelėjimą ar gaudesį išgirdo Londone, Toronte arba Sankt Peterburge, tačiau kelios dešimtys visuose pasaulio miestuose esančių meteorologijos stočių užregistravo atmosferos slėgio šuolius, kurie kas 34 valandas kartojosi 5 dienas, – būtent tiek laiko trunka garso kelionė aplink Žemės rutulį.
Krakatau nebėra ir nežinia, ar dar liko ugnikalnių, galinčių panašiai išsiveržti, tačiau pasaulyje nemažai tokio intensyvumo garsų, kurie galėtų iškart užmušti žmogų. Apie juos pasakoja mokslo žurnalistė Maggie Koerth-Baker svetainėje „FiveThirtyEight“.
Pavyzdžiui, gyvūnas, galintis išleisti, ko gero, patį garsiausią garsą, gyvena po vandeniu. Tai kašalotas, rašo ji. Kašalotai echolokaciją naudoja orientavimuisi: leisdami spragsinčius garsus ir klausydamiesi jų atspindžio nuo aplinkinių objektų banginiai supranta aplinką ir ieško grobio. Pasak Pensilvanijos valstijos universiteto akustikos profesorės Jennifer Miksis-Olds, tokių kašalotų spragsėjimų intensyvumas siekia 200 decibelų (dB).
Galingiausiu žmogaus sugeneruotu garsu laikomas raketos nešėjos „Saturn V“ pirmosios pakopos keliamas triukšmas: jis lygus 204 dB. Sakyti, kad banginis gali konkuruoti su raketa, būtų klaidinga – dėl oro ir vandens tankio skirtumo kašaloto spragsėjimų intensyvumas ore būtų jau ne 200, o 174 dB, tačiau ir tokio garsumo pakaktų, kad plyštų žmogaus ausies būgnelis.
Pasak M.Koerth-Baker, maždaug tokį garso stiprumą 1883 metais užfiksavo arčiausiai prie Krakatoa, už 160 kilometrų nuo ugnikalnio, buvęs barometras.
Nepakeliamai garsus žmogaus ausiai būtų ir tonos TNT sprogimas (210 dB už 75 metrų nuo epicentro), mėlynojo banginio riksmas (188 dB), dregsterių leidžiami garsai (155–160 dB).
Dabartiniais vertinimais, garsiausias istorinis įvykis buvo Tunguskos meteorito sprogimas – manoma, kad sprogimo ore garso galia viršijo 300 dB.
Žmonės keletą kartų per pasaulį nusiritusio Krakatau išsiveržimo garso negirdėjo, nes jis buvo infragarso diapazone (labai žemas), kurio žmogaus ausis nefiksuoja. Žemo dažnio garsas gali toli sklisti, todėl yra svarbus tyrėjams.
Visuotinio branduolinių ginklų bandymų draudimo sutarties organizacija (Comprehensive Nuclear-Test-Ban Treaty Organization) 60 stebėjimo stočių 35 pasaulio šalyse seka neteisėtus branduolinius sprogimus fiksuodama infragarso bangas. „USArray“ matuoja infragarsą Šiaurės Amerikos teritorijoje ir registruoja seisminį aktyvumą.
Infragarso jutikliai geba užfiksuoti už šimtų kilometrų griaudinčias perkūnijas, išgirsti, kai nuošaliose požeminėse šachtose vykdoma gavyba. Branduolinius bandymus stebinčių laboratorijų darbui labiausiai trukdo du konkretūs garsai – mikrobaromos (infragarsiniai virpesiai, kuriami jūroje ar vandenyne susiduriančių bangų) ir vėjas, kuris infragarso lygiu kelia tiek triukšmo, kiek motociklo variklis girdimame diapazone. Jei girdėtume tą nuolatinį vėjo garsą, negalėtume susikalbėti.
Tačiau ir negirdimas infragarsas gali paveikti žmogaus organizmą. Paveikus stipresniu nei 110 dB infragarsu kinta žmogaus kraujo spaudimas ir kvėpavimo dažnis, atsiranda galvos svaigimas, kyla pusiausvyros problemų.
JAV KOP eksperimentai parodė, kad gana intensyviai veikiant infragarsu dėl slėgio skirtumų žmogaus plaučiai ima nevalingai plėstis ir trauktis. Šis efektas suteikia galimybę pavojingą garsą panaudoti ir gelbėjant gyvybę, pavyzdžiui, dirbtinai ventiliuojant plaučius.
