Šių pavadinimų tiesiog neleistų registruoti Valstybinė lietuvių kalbos komisija. O jau tada galėtų jų kūrėjai išmėginti, ar pasivadinus „Taškuotoju“ ir „Gelminuku“ sėkmė užjūriuose taip pat lydėtų. O galbūt pasaulyje išties visi trokšta pirkti įmonių, kurių pavadinimo nesugeba perskaityti, gaminius?
Apimti provincinės euforijos priėmėme bukaprotiškiausią įmanomą sprendimą globaliame pasaulyje – Lietuvos įmonių pavadinimai turi būti tik lietuviški ir taisyklingi.
Mat jį velnias, kad iš verslo surinktų mokesčių gyvuojantys kabinetiniai kalbos tyrumo gynėjai draudžia registruoti įmonių pavadinimus, kurie įgalintų verslą surinkti daugiau mokesčių toje pačioje Lietuvoje.
Be krislo bent per plauką „Duokim garo“ modernumu lenkiančio humoro įmonių pavadinimuose išgyvensime – juk puoselėti taisyklingą kalbą išties yra svarbu. Ir su tuo, kad prie gražaus tikslo – iš Lietuvos gatvių išguiti nelietuviškas iškabas, puoselėti gimtą žodį – toks sprendimas nė per plauką nepriartino, taip pat išgyvensime.
Nei „Lidl“, nei IKEA dėl mūsų kalbos jausmo „Lidliuku“ ar „Ikėja“ netaps. Ir „Maxima“ tradicinio X nenumes. O tai, kad „TonyBet“ išties yra UAB Lošimų strateginė grupė, o „eSTAR“ planšetes gamina UAB „Mikrovisata“, žino tie patys kalbininkai, bet tikrai ne iškabų mieste skaitytojai.
Liūdina tik, kad besilaikančios archajiškai provincialių pavadinimų taisyklių Lietuvos įmonės iš anksto programuojamos niekuomet nevirsti „Microsoft“, „Apple“ ar „Google“. Gal kūrusiojo tas taisykles vaizduotė aukščiau nuosavos mėsinės, garažiuko ar baldų surinkimo cecho Purnuškių kaime nenešė?
Juk jei Vilniaus rajoną aptarnaujančiai siuvyklai pavadinimas „Siūlo galas“ puikiai tinka, taip pasivadinęs į JAV rinką besiveržiantis savaime išdžiūsiančių, nematomų elektra pašildomų kombinezonų gamintojas kels tiek pat pasitikėjimo, kiek Lietuvoje koks „Quang Zhandg Xioy“ fotoaparatas. Kita vertus, siūti tuos kombinezonus kokiam „Versace“ gali ir „Siūlo galas“, tad iš esmės čia tuo ir užsiimame.
Oponentas man atsikirs: koks skirtumas, kaip vadinasi įmonė, juk produktą galima pavadinti kitaip, o pardavinėji jį. Kai kada, kai pavyksta įmonės pavadinimą giliai paslėpti nuo klientų, tai išties veikia. UAB „Aktyvus sektorius“ fantastiškai išpopuliarėjo Afrikoje kurdama socialinį tinklą „Eskimi“. Nuėję į britišką lietuviško elektrinio variklio dviračiams „Rubbee“ svetainę tik po ilgų paieškų aptiksime, kad jį gamina UAB „Elinta“ įmonių grupė.
Tačiau iš tų, kas teikia tikslines IT paslaugas ir asmeniškai įmonės vardu ieško klientų užsienyje, teko girdėti ne vieną skundą, kad kai esi iš nežinomos šalies, tavo įmonės pavadinimas neperskaitomas ir gerokai skiriasi nuo paslaugos pavadinimo, įtikinti potencialų klientą, kad pasirinktų būtent tave, – juokų darbas. Ta prasme, klientai juokiasi.
Ir ne taip svarbu, kiek dažnai tai vyksta. Ne taip svarbu, juokiasi, nes laiko apgaviku, ar tiesiog iš keisto pavadinimo, kur kiekvienas žodis baigiasi „s“. Svarbu, kad kiekvienas toks atvejis atima iš Lietuvos mažesnę ar didesnę sumą pajamų.
O, taip, lietuviai išradingi ir sukasi kaip gali. Jau, matyt, visi lotyniški ir tarptautiniai universalūs žodeliai pavadinimams išgraibyti. Išbandžiusieji sakė, kad sumokėjęs teisininkams norimą pavadinimą ir dabar įregistruosi.
Tai nėra jau taip sudėtinga. Įsteigi įmonę norimu pavadinimu užsienyje, kur tai padaryti paprasčiau, ta įmonė suteikia teisę registruoti jos pavadinimu filialą Lietuvoje, viskas atitinka įstatymo raidę ir jis įregistruojamas. Užsienyje taip nieko ir nenuveikusią įmonę likviduoji ir turi Lietuvoje UAB norimu pavadinimu. Kvaila, kvepia korupcija ir beprasmiška?
Lietuvis seniai įprato įveikti visiškai beprasmes kliūtis, kurias jam nuolat stato valstybė. Registruodamas įmonę beprasmiškai žymi velniažin kokias galimas veikas. Pildydamas mokesčių deklaraciją nė nesistebi, kodėl kas antras žodis ten – nesuprantamas finansinio žargono trumpinys. Tyliai moka prieš aštuonerius metus per naktį nustatytą, bet taip niekuomet logišku ir nepaverstą PSD.
Tad lyg ir nereikėtų stebėtis, kai valstybė dėl iš esmės nieko nereiškiančio ir beveik niekur nematomo žodžių junginio aukoja nors ir kelias valandas vienintelių ją išlaikančių žmonių laiko. Mažina nors ir keliais eurais savo uždarbio galimybes. Dovanoja užsieniui nors vieną savo piliečio verslą.
Juk taip prisidedi prie lietuvių kalbos puoselėjimo! Ir kas, kad keikdamasis rusiškai augini angliškai mąstančius vaikus, kurie klausydami prasčiau už prieš metus į Lietuvą atsikrausčiusį irakietį lietuvių kalbą mokančių parlamentarų kovos šūkių per televizorių svajoja apie ateitį kur nors Airijoje.
Artėja rinkimai. Partijos nupūtė dulkes nuo prieš 40 metų komunistų rašytų šūkių apie šaunų gyvenimą ateity (žodį „Tarybų“ apdairiai nubraukė), lyg ir gera proga pažadėti padaryti bent ką nors konkretaus.
Todėl neneigdamas lietuvių kalbos reikšmės ir nekritikuodamas kalbos specialistų profesionalumo norėčiau apginti juos nuo tų, kurie po kiekvieno šaunaus įmonės pavadinimo nepraleidimo savo „Facebook“ pačiai kalbai vis prikabina epitetą su rusišku lytinį veiksmą apibrėžiančiu būtojo laiko veiksmažodžiu. Ne kalbininkai sugalvojo tokį įstatymą. Po provincialumą įtvirtinančiomis pavadinimų registravimo taisyklių pataisomis tokių modernių politikų kaip A.Kubilius ir R.Šimašius parašai.
Jų ir klausiu – negi negalima registruojant pavadinimą atsižvelgti į numatomą veiklos rinką? O jei jau taip norisi, kad įmonių kūrėjai neprisidirbtų bėdų pasivadinę kvailai, gal geriau, jei ne vien lituanistai, bet ir būsimos veiklos rinką gerai pažįstantys rinkodaros specialistai, žmonių elgsenos psichologai ir verslo analitikai tuos pavadinimus įvertintų? Ir patartų ne iš XIX a. požiūrio taško.
Nes, žinote, mylint lietuvių kalbą norisi, kad ji ne formalų grynumą dabar, o savo gyvybingumą ateity išsaugotų. O tam tikrai reikia, kad būtų daugiau pasaulyje garsėjančių įmonių, kuriose kalbama lietuviškai, negu Lietuvoje gerai įsikūrusių įmonių, kuriose įsidarbinę kalbame nelietuviškai.
Nes „X“ raidė „Pixelmator“ pavadinime niekaip nekenkia jai šlovinti Lietuvą.
