Egoizmas – nusikaltėlio teisės matas
Faktiškai visi įsitikinę – vogtas kūrinys kompiuteryje – tai ne vogtas sklypas prie ežero. Jei kažkas kažkaip neteisėtai gavo kažkokį sklypą prie kažkokio ežero, net jei gyvenime nebūtum į jį pretendavęs, reikalauji teisybės – vogti negalima.
O jei tu paėmei kito kūrinį į savo kompiuterį, tai mes sakysime, kad niekas nenukentėjo (36 proc. lietuvių teigia, kad dėl to niekas nenukenčia), ir net nesipiktinsime. Na, ir kas, kad tas, iš kurio paėmei, tikrai nukentėjo – vogti galima.
Kad ir kaip suksi, tarp pavogto sklypo ir pavogto kūrinio skirtumas tik tas, kad kūrinį gausi ir tu, ir kiti, o sklypas liks tik vagiui. Taigi savo moraliniais išvedžiojimais apie nukentėjusiuosius giname tik savo teisę pretenduoti į pavogtą turtą, bet tikrai ne teisybę ar apvogtąjį.
„Kaip lietuviai supranta piratavimą ir kas tokiomis vagystėmis užsiima? Dažniau – jaunas 18–35 metų vyras, gaunantis ne pačias didžiausias, bet didesnes nei vidutinės pajamas. Studentas arba turintis aukštąjį išsimokslinimą ir padorų darbą didmiestyje specialistas.
Kodėl? Nes nesudėtinga ir taupu. Jei uždirbtų pakankamai, būtų pigiau, tada įsigytų legaliai. Tiesa, neaišku, kiek tų pinigų turėtų būti. 30 proc. sutinka, kad tai vagystė, bet dauguma randa pateisinamų priežasčių.
Tas simpatiškas jaunas šiandienos piratas yra sąmoningas žmogus, tad išgyvena tam tikrą vidinį prieštaravimą – ima, bet žino, kad tai negerai. Lygindami su praėjusių metų tyrimu pastebėjome, kad didėja procentas nenorinčiųjų atsakinėti. Vadinasi, kirminas kirba – anksčiau rėždavo į akis: taip, nelegaliai, kas čia blogo?“ – sako projektui „Antipiratinė akcija „Nebevokime“ Lietuvos gyventojų apklausą atlikusios tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas.
Kai baudžiame save patys
Ten, kur net protingas ir išsilavinęs savo siekį būti teisingam lengvai užmiršta dėl bet kokios asmeninės naudos, klesti nusikaltėliai. Egoizmu teisę į turėjimą grindžiantiems vartotojams prireikus bus taip pat lengva pateisinti ir pigesnių ar nelegalių svaigalų, neteisėtų paslaugų įsigijimą. Jei tik nebaustų, nukentėjusių irgi būtų galima nepastebėti.
„Nors mūsų įstatymas numato galimybę autoriams kreiptis dėl dažnai užsienyje veikiančių nelegalų turinį platinančių svetainių blokavimo, tas mechanizmas yra sudėtingas ir ilgas. Gerokai paprasčiau būtų įpareigoti ryšio tiekėjus blokuoti galimybę prisijungti prie nelegalių svetainių. Kaip padaryta su nelegaliais lošimų portalais.
Vakarų Europos šalyse, kur ši praktika veikia, piratinių svetainių lankomumas sumažėjo iki 80 proc. Kitas būdas – blokuoti piratų gaunamus pinigus. Tai tikrai ne idėjiniai kovotojai už laisvę, o didžiulis verslas. Ir be pinigų jis greitai žlugtų“, – svarsto „AAA Law“ advokatas Andrius Iškauskas.
Taip, tai būtų dar vienas interneto laisvės apribojimas. Tačiau ar ne to esame verti?
Ką labiausiai primena teisės savintis, ko negali ar nenori pirkti, gynimas (taupymu intelektinės nuosavybės vogimą teisina 28 proc. tautiečių)? Visuotinės lygiavos, kol tai neliečia asmeninių žagrių, pateisinimas (15 proc. lietuvių tai daro, nes taip daro visi, o dar 15 proc. to išvis nelaiko vagyste)? Visko, kas neaptverta spygliuota viela su aukštąja įtampa, griebimas (31 proc. lietuvių prisipažįsta imantys nelegaliai, nes tai paprasta)?
Atsakymas paprastas – gūdžių sovietų laikų proletarišką komunizmo svajonę. Iš jų pagal galimybes, o man – pagal poreikius? Būtent intelektinio darbo vaisių vogimo pateisinimas aiškiausiai parodo, kiek dar daug turime sovietinio vagies mentaliteto. Kaip giliai į mūsų širdis įsiskverbė moralinis purvas nuo okupanto bato.
Ir ko stebėtis, kad taip bėgame iš savo vienintelės Lietuvos? Juk tikėtis, kad dėl vienos „smulkmenos“ išsukę iš takų dorybės neišsuks dėl bet kurios kitos, būtų netgi naiviau, negu tikėtis, kad perskaitęs šį tekstą bent vieną norimą pavogti kūrinį įsigysi teisėtai.
Bet ne viskas taip juoda. Kad ir kiek įrodinėtų vagiantieji, kad taip daro visi, jie apgaudinėja save.
Po Y ateina Z, arba išgelbėti technologijų
58 procentai apklaustųjų sakė, kad visiškai nepiratauja. Taip, dalis jų tai daro nežinodami, dalis tiesiog naudojasi vagiančių artimųjų paslaugomis, bet dalis išties nesinaudoja nelegaliu turiniu.
Tipiškas piratas yra Y kartos atstovas. Interneto naujakurys. Jis linkęs kankinti savo kompiuterį daugindamas „torrent„ failus, jis įsirašinėja vogtą muziką į diską, kurio klausosi automobilyje, gaišta laiką ieškodamas ir archyvuodamas nežinia ką, jis mažiau vertina savo gyvenimą negu vartojimą.
Senukai nepiratauja. Jie laukia mėgstamos laidos, klausosi plokštelių ir varto žurnalus.
O štai interneto čiabuviai iš Z kartos moka tiksliau rinktis, ko nori, ir brangina savo laiką. Ir tai tampa geriausiu vaistu nuo vogimo epidemijos.
Jie gyvena „YouTube“, o filmus mieliau žiūri kino teatre arba atsisuka transliuotus. Jie muzikos klausosi telefone naudodami „Spotify“, „Deezer“ ar bet kurią kitą paslaugą. Taip, jie irgi žiūri vagių transliuojamą turinį, bet ne dėl to, kad taip įprasta, o tik negavę kitaip.
„Tėti, neatsisakyk „Netflix“ – ten yra toks geras serialas“, – sako man dukra.
Ir aš žinau – tam jaunimui nebereikia įrodinėti, kad europiečiais būsime, ir tikėtis, jog mums bus mokama už tai, ką darome, galėsime tik tada, kai išmoksime sumokėti už tai, ką gauname. Tada ir gausime tai, ko norime.
Būtent todėl nesutinku, kai man sakoma, kad lietuviai – vagys, nes pažįstu tų, kurie tokie nėra.
Tikiu, kad nesate ir jūs. #nebevokime
