2010 m. mirė 385968 žmonės, kurie turėjo susikūrę savo „Facebook“ paskyrą. 2012 m. mirė jau 580000 besinaudojusių „Facebook“. Šiais metais toks skaičius priartės prie milijono.
Šiuo metu pasaulyje yra 1,5 mlrd. žmonių, turinčių „Facebook“ paskyrą, ir daugelis jų yra gyvi. Statistikos mokslų doktorantas Hachemas Sadikki iš Masačusetso universiteto (JAV) paskaičiavo, kad 2098 m. mirusiųjų paskyrų skaičius „Facebook“ aplenks gyvųjų paskyrų skaičių. Taigi, iki amžiaus galo socialinis tinklas virs realiais gyvųjų numirėlių (ar, tiksliau – mirusiųjų gyventojų) namais.
Doktorantas savo skaičiavimuose rėmėsi prielaidą, kad netrukus „Facebook“ augimas gerokai sulėtės. Mat jau dabar 70 proc. JAV ir apie 50 proc. kitų išsivysčiusių šalių gyventojų turi susikūrę savo paskyras. Be to, H.Sadikki numatymas galios tik tuo atveju, jei „Facebook“ nekeis savo politikos mirusiųjų paskyrų atžvilgiu.
Šiuo metu, kai paskyros savininkas miršta ir „Facebook“ gauna apie tai informaciją, toji paskyra ne trinama, o paverčiama „atminimo“ puslapiu. Vienintelis būdas ištrinti paskyrą – žinoti buvusiojo jos savininko prisijungimo duomenis ir panaikinti ją jo vardu. Tačiau, kaip žinoma, žmonės tokia informacija nesišvaisto.
Kadangi daugybė šeimų išreiškė pasipiktinimą, kad mirę jų giminaičiai vis dar sveikinami su gimimo diena, kviečiami į renginius, „Facebook“ dabar leidžia žmogui pačiam paskirti tą, kas jam mirus vykdys jo valią socialiniame tinkle.
Tiesa, toks administratorius vis tiek negali paskyros ištrinti. Jam leidžiama pakeisti viršelio iliustraciją į tinkamesnę, rašyti paskyroje žinutes, net priimti draugus. Taigi, jis virsta lyg kokiu kapelių prižiūrėtoju.
Ir tų virtualių kapelių iki amžiaus galo bus labai daug.
„Facebook“ kol kas nekomentuoja, ką darys, kai mirusiųjų skaičius tinkle aplenks gyvuosius. O štai mums žvelgiant į ateitį grynai iš istorijos pažinimo perspektyvos, tai atrodo labai įdomus fenomenas.
Jei dabar apie savo senelių gyvenimą žinome iš vienos kitos nuotraukos ir atsargių pasakojimų, įvairūs veikėjai gali būti paverčiami šventais memuaruose ir velniais amžininkų atsiminimuose, „Facebook“ nemirtingumas iš esmės keis istorijos suvokimo galimybes.
Įsivaizduojate, mokinio darbą apie kažkokio istorinio veikėjo žygius, kai jį parengs ne pagal vadovėlio interpretaciją, o pagal to veikėjo „Facebook“ paskyrą?
Ir tai visai nebaisu. Tiesiog kartais talpinant atsitiktines mintis nereikėtų užmiršti, kad jos gali pergyventi ir jus. Ir kažkada būtent atsainiai mesta frazė tokiame beprasmiame socialiniame tinkle, nulems, kaip jūsų vaidmenį istorijoje vertins ainiai.
Taigi, „Facebook“, nekeisk savo politikos. Visai malonu suvokti, kad gavai galimybę gyventi amžinai. Nors ir virtualiai. Nors tik atsitiktinėmis akimirkomis. Ir visai nebaisu virsti zombiu, nes jais save paverčiame tik patys dar iki mirties.
