Pažiūrėjome, kaip čia kuriasi ir kuo gyvena įvairių rajonų bendruomenės: metas suvokti, kad savo valstybės valdymas prasideda ne nuo šūkių, raudų ar dotacijų, o nuo tvarkos savo kieme.
Kepa blynus ir rengia talkas
Pažiūrėti „Facebook“, kuo gyvena visų Lietuvos rajonų bendruomenės, nespėjau – jų daug, dalis įsislaptinusios, kita dalis – svetimiems nematomos.
O tos kelios, kurias aptikau, atrodo visai kitaip, negu įsivaizduoja spygliuota viela save žudančią Lietuvą aptverti pasiryžę konservatoriai. Nepastebėjau, kad kaimelių ar rajonų bendruomenių aktyvistai „Facebook“ patarimais, kaip pilstuku jaunesnius vaikus girdyti, dalytųsi ar rengtų konkursus tema, kas greičiau degraduos.
Atvirkščiai. Pavyzdžiui, dviejų Butėnų kaimų (Radviliškio ir Anykščių rajonuose) bendruomenės turi po atstovybę „Facebook“. Čia vyrai kviečiami į talką, mažylius lanko Kalėdų Senelis, kaimas kepa Užgavėnių blynus, bendruomenė dalija labdarą, puošiasi romansų vakarui ar aptaria ligoninės skyriaus uždarymą.
„Facebook“ virto lyg visuomenės susirinkimų namais. Tais, kuriuos britai vadina „Pub“ ir kurie pirmiausia buvo ne alaus gėrimo, o visuotinio susitikimo, linksmybių ir bendrų sprendimų priėmimo vieta. Tais, kuriuos kaimus kūrę sovietai pakeitė saviveiklos klubu ir maisto prekių parduotuve.
Kad nesitartum – papūtei dūdą, gavai į dūdą, nusipirkai degtinės ir eini vienas namo į virtuvės demokratijos karą prieš save. Karo aukos – kita karta, kuri išsigydžiusi mėlynes tęs tą patį.
Žirmūnai alsuoja nostalgija
Ir Lietuvos miestuose tokių viešų vietų, kur gimtų demokratija, nedaug – ne mūsų tradicija. Todėl kur kas ilgiau klaidžiojau po Vilniaus rajonų bendrijų paskyras „Facebook“. Gal tai dar ir ne liaudies parlamentai, bet jau savivaldos užuomazgos.
Žirmūnuose net dvi „Facebook“ bendruomenės. Žirmūnų pradžios bendruomenė ieško dingusių kačių ir rastų šunų šeimininkų, domisi Sporto rūmų rekonstrukcijos projektu, naujų namų statybos planais, kovoja prieš mokyklų uždarymą, gaudo automobilių langus daužiusius vagis ir itin gausiai dalijasi senų laikų rajono nuotraukomis.
Žirmūnų bendruomenė daugiau domisi teritorijų plėtros strateginiais planais ir piktinasi dangoraižių projektais.
Antakalniečiai aktyvūs. Juos domina Sapiegų rūmai ir įtartinas vadinamųjų startuolių parko projektas, apleisto knygyno pritaikymas visuomenei, saugomos teritorijos, senamiesčio rekonstrukcijos projektai, teritorijos prie Klinikų gatvės, sklypo P.Vileišio g. 11 planai. Dalijasi dokumentais, valdžios atstovų atsakymais ir nurodo, kur kreiptis aptikus netvarką.
Be to, antakalniečiai turi savo bendruomenės salę, bendrą daržą, tariasi, kaip valyti sniegą bendroje čiuožykloje. Gaila tik, kad aktyvių žmonių grupėje nėra tiek daug, bet tie, kurie yra, jau tikrai gyvena nebe sovietų provincijoje.
Ieško piniginės ir katės
Šnipiškių bendruomenės „Facebook“ taip pat ūžia nuo diskusijų apie rajono plėtrą, eismo pertvarkymą, mero požiūrį į kaminus, čia nemažai kiemsargių darbo kritikos ir patarimų, kaip tvarkytis geriau. Tai bene aktyviausiai atnaujinama paskyra iš visų rajonų bendruomenių, kur daug diskutuojama apie savivaldą.
Karoliniškių bendruomenės paskyroje dominuoja praktiniai dalykai – kažkas klausia, ar nerasta jo piniginė, pamesta segė, kažkas ieško priklydusio šunelio šeimininkų ar savo dingusios katės, praneša apie rastus buto raktus.
Kiekvienas rajonas tokių paskyrų turi ne po vieną, o ir kitų rajonų bendruomenių paskyros iš esmės nesiskiria. Yra ir piktesnių bei konkretesnių grupių. Tokių kaip liūdnų nuotraukų pilna „Duobės Vilniaus kiemuose“.
„Facebook“ virto vieta, kur miestiečiai sutinka laiptinėse nebematomus kaimynus, suvokia, kad gyvena bendruomenėje, kad aplinkui yra kitų, kurie pritaria jiems, ir dar kitų, kurie turi argumentuotų prieštaravimų.
Lengviau pamato savo kiemą
Kol kas aktyvių tokių bendruomenių paskyrų lankytojų nėra daug (gal todėl, kad pačių paskyrų daugoka), bet vaizdas jau aiškėja – į seniūnijas ir toliau eis skųstis, piktintis ir prašyti, o tie, kurie nori tvarkyti ir ką nors pakeisti, jau dabar gali susirasti paramą „Facebook“.
Taigi Markas Zuckerbergas pats to nežinodamas Lietuvai davė tai, ko nesugebėjo ketvirtį amžiaus čia demokratiją įtvirtinantys išrinktieji, – veikiančią tribūną, kur savivalda iš abstraktaus reiškinio, kuriai vis reikia konkretaus finansavimo, virsta konkrečiu veiksmu, dažnai – be jokių pinigų.
Tai suteikia vilties, kad Lietuva kada nors pasieks tai, dėl ko pradėjome kovą prieš 25 metus, – laisvų žmonių gyvenimą laisvėje. Nes jau taip atsibodo ketvirtį amžiaus besitęsiantis karas dėl absoliutaus teisumo, priešų medžioklė, mūšiai dėl valdžios ir raudos dėl nekaltų aukų, kurias pasiglemžė emigracija.
Laisvė ateina ne su himnu ir vėliava. Laisvė ateina, kai baigusi kovą ir rypavimus, kad ji „ne tokia“, visuomenė ima kartu kurti gyvenimą, kokio nori. Kai tautietis virsta piliečiu. Ir kol partijos pernelyg užsiėmusios mūšiais dėl to, kas niekada joms nepriklausė, gimti tai pilietiškai visuomenei padeda „Facebook“.
