„Le Monde“ gautame slaptame dokumente išdėstyti du pasiūlymai, kurie kitais metais bus pateikti svarstyti Prancūzijos parlamentui.
Pirmasis gana paprastas. Jame kalbama apie atviro belaidžio interneto ribojimą ypatingos padėties metu. Policija pranešė, kad įtariamieji nusikaltėliai laisvai gali bendrauti ir išvengti sekimo naudodamiesi viešaisiais WiFi tinklais. Todėl siūloma paskelbus ypatingąją padėtį (tokia buvo paskelbta Paryžiuje po teroro atakų) iškart išjungti visus viešuosius belaidžio interneto prisijungimo taškus.
Aišku, tai gerokai gadintų gyvenimą ir nekaltiems turistams, kuriems būtų kur kas sudėtingiau ir brangiau sužinoti naujausią informaciją ar susisiekti su artimaisiais.
Antroji priemonė radikalesnė ir kur kas sunkiau įgyvendinama. Blokuoti ir uždrausti bendrauti naudojant TOR tinklą. Ir šis draudimas turėtų būti nuolatinis, ne tik ekstremalių situacijų metu.
Viena vertus, galime sakyti: seniai metas. TOR yra savanorių prižiūrimas anoniminis tinklas, kuris kiekvieno prisijungusio vartotojo duomenis taip paslepia tarp daugybės serverių visame pasaulyje, kad surasti, kas konkrečiai sėdi prie kompiuterio klavišų, beveik neįmanoma.
Nors patys TOR kūrėjai įrodinėja, kad galimybė būti nesusekamiems internete yra gyvybiškai svarbi aktyvistams ir žurnalistams, kurie kovoja prieš diktatūras, skleidžia slepiamą nuo žmonių informaciją, atskleidžia tarnybų sąmokslus, dauguma besislepiančiųjų šiame tinkle užsiima nešvariais darbeliais.
TOR pagimdė visą „pogrindinį“ interneto tinklą „darknet“, kur veikia narkotikų, ginklų ir žmonių parduotuvės, pedofilų forumai, teroristų darbo biržos. Pasislėpę po „nesusekamu“ TOR ir atsiskaitydami nesusekamais bitcoinais nusikaltėliai čia susikūrė virtualų rojų.
Nors labai pasistengusios tarnybos gali nustatyti besislepiantį TOR tinkle asmenį (juk pavyko uždaryti garsiausią „darkneto“ narkotikų parduotuvę „Silk Road“), tai labai sudėtinga. Taigi, atrodo, ne taip ir kvaila uždaryti šį problemų šaltinį.
Viena bėda – ne taip jau paprasta vieną pasaulio šalį imti ir atjungti nuo išsišakojusio ir nuolat prisijungimo taškus keičiančio TOR tinklo. Kinija tai jau mėgino. Blokuodavo tinklo prijungimo taškų adresus. Tačiau pakako kelių mėnesių, kad būtų sukurti būdai apeiti blokadą.
Prancūzai galėtų pasirinkti šiek tiek patikimesnį teisinį metodą. Dirbdama kartu su interneto tiekėjais, šalies valdžia nesunkiai rastų tuos, kas jungiasi prie TOR, ir tiesiog baustų juos kokiomis nors baudomis.
Tačiau džiaugdamiesi, kad nusikaltėliams nebebus kur slapstytis, turėtume neužmiršti, kuo toks TOR draudimas gali baigtis mums visiems. Ne vienos šalies vyriausybė seniai puoselėja svajonę gauti išskirtinę prieigą prie koduotų ar slaptažodžiais apsaugotų žmonių failų interneto saugyklose. Taip, teisėsaugai tai darbą palengvintų, tačiau ar dėl to esame pasiryžę atsisakyti privatumo ir savo asmens saugumo internete?
„Le Monde“ skelbia, kad parlamentui projektas bus pristatytas kitais metais, paskui dar reikės balsuoti, tvirtinti ir numatyti įgyvendinimo terminus. Tačiau vien tai, kad Prancūzijos valdžia ėmėsi tokių projektų, rodo, jog pasaulio vyriausybės dėl terorizmo plitimo vis labiau linkusios kaltinti technologijas.
Nieko nepadarysi – savęs kaltinti niekas nenori. Nepatogu aiškintis, ką darai ne taip, kad tavo šalyje gyvenantys žmonės veržiasi žudyti kitus tavo šalyje gyvenančius žmones. Kur kas patogiau viską suversti įrankiui.
