Vilniuje įkurtą „Dropbyke.com“ pavadinę laisviausia dviračių nuoma pasaulyje per daug nemeluotume. Moki eurą už valandą, važiuoji, kur nori, ir palieki dviratį, kur užsimanęs – ar gali būti geriau? Startuolio įkūrėjas Aleksandras Švecovas sako, kad planuoja ateityje jį paversti pasaulinio masto dviračių „Uber“. O kodėl gi ne, jei tik liepos pirmąją atvykęs į Lietuvą jau sugebėjo tiek nuveikti? Tačiau dar įdomiau ir maloniau išgirsti, kodėl ir kaip jis čia atsidūrė.
Rusijos bankus iškeitė į laisvę
„Rusijoje dirbau investiciniame banke. Gavau progą pasitobulinti vienoje geriausių pasaulio verslo mokyklų INSEAD, o tokios galimybės negalima praleisti, tad metams išvykau mokytis į Prancūziją. Jau iš ten patekau į studijas San Fransiske (JAV). O kai baigėsi mano mokslai ir vizos galiojimas – atvykau į Lietuvą“, – glaustai savo gyvenimo istoriją išdėstė 34 m. vadybininkas, nutaręs kurti startuolį šalyje, kurios ligi tol visai nepažinojo.
Idėja kurti „Uber“ (didžiausia pasaulyje taksi paslaugas teikianti kompanija, kuri neturi nė vieno automobilio) dviračiams ir kilo mokantis San Fransiske. Sugalvojo verslą kartu su dešimčia bendramokslių ir iškart išbandė Majamyje (JAV).
„Nors galutinis tikslas yra sukurti aplinką, kurioje žmonės galės kitiems nuomoti savo dviračius, pradėjome nuo specialiai nupirktų. Majamyje paleidome kelis dviračius ir tobulinome programėlę, paslaugos veikimą. Visai neblogai ėjosi. Amerikoje, aišku, norėjau ir likti. Tačiau ten labai sudėtinga sutvarkyti dokumentus, komplikuota imigracijos tvarka, o rusui, žinant, kokia yra padėtis, dabar tai beveik nebeįmanoma“, – pasakojo Aleksandras.
Lietuva pasirodė patraukliausia
Bet į Maskvą jis irgi negrįžo. Nutarė savo verslo idėją realizuoti tokioje netikėtoje vietoje kaip Vilnius. Kodėl? Atsakymas gali nustebinti ne vieną Lietuvos gyventoją:
„Į Rusiją grįšiu ir dirbsiu ten, kai mano šalis bus laisva. Kol kas nutariau įsikurti kur nors Europoje. Internete ieškojau informacijos, rinkausi įvairius variantus ir Lietuva man pasirodė pati patraukliausia. Nė viena kita šalis taip suprantamai ir gerai savęs nepristatė.
Likau sužavėtas, kaip dirba žmonės iš „Investuok Lietuvoje“. Jie mane tiesiog už rankos vedžiojo per visas instancijas, sutvarkė visus dokumentus, padėjo išspręsti viską iki paskutinės smulkmenos.
Privalumas yra ir tai, kad Vilnius – optimalaus dydžio miestas, o gyventojai čia noriai ir daug važinėja dviračiais. Pamėgink įkurti tokią dviračių nuomą kur nors Maskvoje ar Čikagoje. Iki savivaldybės darbuotojų belsiesi kelis mėnesius, kol gausi kokį nors leidimą, kol suderinsi kilusius klausimus…
Vilniuje su meru susitikau jau kitą dieną, jis labai entuziastingai palaikė idėją, netrukus kalbėjau su policijos vadovu, aptarėme detales, taisykles. Rusijoje tai būtų neįsivaizduojama, o čia atvykęs liepos pirmąją, jau liepos 14 d. turėjau „Dropbyke“ ir paleidau pirmuosius dviračius.“
Dabar jis tiki, kad Vilniuje įsikūrė ilgam, ir pokalbio metu jau nekantriai laukė į Lietuvą persikraustančios šeimos. Taigi Lietuva gavo dar vieną laimingą ir naudingą imigrantą, kuris jau dabar suteikė darbo keliems lietuviams.
Visi primena oranžinius
Tikriausiai ne tik mus nustebino, kam reikalinga Vilniuje dar viena dviračių nuoma, jei jau turime oranžinių dviračių stoteles, o kadaise išmėginta paprastesnė oranžinių dviračių nuoma baigėsi tuo, kad visus juos išvogė, o buvusiam Vilniaus merui A.Zuokui ta nesėkmė primenama ligi šiol.
„O, taip. Kad ir su kuo čia kalbėčiau, visi man pasakoja tą seną oranžinių dviračių, kuriuos išvogė, istoriją. Bet aš mąstau visai kitaip. Nėra jau tiek daug vagių, kaip visi linkę manyti. Bent 90 proc. žmonių yra sąžiningi ir kol kas nemačiau nė vienos priežasties nepasitikėti vilniečiais. Galiausiai dabar laikai pasikeitė.
O dabar įrengtoms oranžinių dviračių stotelėms mes ne konkurentai, nes mūsų klientai ir verslo modelis visai kitas. Dabartiniai oranžiniai dviračiai pirmiausia yra skirti vietos gyventojams, pasiturintiems gyventojams ir tiems, kurie gyvena tik Vilniaus centre.
Užsieniečiams šia paslauga pasinaudoti itin nepatogu ir nepraktiška, gana komplikuota registracija ir t.t. Vietiniai gali nemokamai važiuoti 30 min., o toliau kaina auga tiesiog geometrine progresija, tad jais apsimoka važiuoti tik nedidelius atstumus nuo vienos stotelės iki kitos. O ir stotelės įrengtos tik Vilniaus centre, tad toliau važiuoti tikrai neverta.
O kai sužinojau, kad vieno tokio oranžinio dviračio paleidimo sąnaudos buvo 5000 eurų (viena stotelė su 20 dviračių – 100 tūkst.), – tiesiog pakraupau. Tai negali nei pelno duoti, nei atsipirkti!
„Dropbyke.com“ idėja visiškai kitokia, mes savo klientams suteikiame faktiškai neribotą laisvę, nėra jokių specialių stotelių, apmokėjimo, paėmimo ir atidavimo procesas paprastas, tad jau dabar mūsų dviračiais noriai naudojasi užsieniečiai“, – sakė A.Švecovas.
Kur nori, kiek nori, kaip nori
A.Švecovas sako, kad jau dabar „Dropbyke“ Vilniuje turi 50 važiuojančių dviračių, kurių dauguma stovi Vilniaus centre, netoli viešbučių. Ir pagrindiniai klientai šiuo metu turistai, kurie nori dviračio ilgesniam laikui ir galiausiai palieka jį ten pat, kur paėmė. Kadangi startuolis kol kas nėra gavęs jokio finansavimo, viską daro už asmeninius pinigus.
„Nupirkome kokybiškų nebrangių dviračių, juose įrengėme saugos sistemą, aprūpinome šviestuvais, kad atitiktų Lietuvos įstatymus, ir viskas. Pradžioje planavau paleisti 100 dviračių, tačiau matau, kad 50 Vilniaus centre visai pakanka. Juk iki tol visos Vilniaus dviračių nuomos įmonės kartu sudėjus turėjo 100 dviračių (tai be oranžinių)“, – sakė įkūrėjas.
Išsinuomoti dviratį išties labai paprasta. Iš „Apple Store“ arba „Google Play“ parsisiunti į savo išmanųjį telefoną „Dropbyke“ programėlę, joje užregistruoji savo telefono numerį, pasirenki apmokėjimo metodą – kol kas patogiausia tai daryti turintiems kredito kortelę per „Pay Pal“ mokėjimus – žemėlapyje išsirenki, kur stovinčio dviračio nori (reikės įsijungti GPS), pamatai jo nuotrauką, kitų važiavusiųjų atsiliepimus ir tau atsiunčiamas to dviračio užrakto kodas.
Atsirakini dviratį ir važiuoji, kiek nori, kur nori – mokėti reikės 1 eurą už valandą. Kai prisivažinėji ir pasieki savo kelionės tikslą (jis gali būti kur tik nori – nors Justiniškėse, nors Saulėtekyje), tiesiog prirakini dviratį gerai matomoje vietoje, nufotografuoji jį ir prie nuotraukos palieki trumpąją žinutę, kad kitam jį būtų lengviau rasti. Nuomos laikas baigiamas skaičiuoti pasiuntus nuotrauką.
Kad dviračiai neišsilakstytų kaip tarakonai po tolimiausius užkampius, kur niekas jų nebeims, kas kažkiek laiko „Dropbyke“ įdarbinti žmonės juos surenka ir vėl pastato miesto centre.
Viskas. Jokių kitų mokesčių, jokios kitos atsakomybės. Aišku, jei pavogsi ar ką nors sulaužysi, kentės ne tik reputacija, jei pažeisi Lietuvos įstatymus, atsakysi tu, o ne dviratis. Juk registruodamasis vis tiek nurodai, kas esi. Užtat galimybė palikti dviratį nors ir paplūdimy prie upės išties labai viliojanti.
Ateity – galimybė uždirbti kiekvienam
„Jei gerai seksis, vėliau užsakysime kokius nors išskirtinius dviračius ir jų visai neapsimokės savintis. Tačiau visais atvejais Vilniuje vykdome tik testavimą. Kai jau matysime, kaip veikia sistema, išspręsime visus galimus nesklandumus, mėginsiu gauti finansavimą ir toliau plėstis į kitus Europos miestus.
O galutinė idėja yra virsti kažkuo panašiu į dviračių „Uber“. Juk „Uber“ tapo didžiausia pasaulyje taksi paslaugų teikėja neturėdama nė vieno automobilio. Ji suteikia galimybę kiekvienam vairuotojui virsti taksistu. Panaši yra ir pirminė „Dropbyke“ idėja – leisti žmogui, kuris šiuo metu nesinaudoja dviračiu, išnuomoti jį tam, kam jo reikia.
Aišku, kol tai realizuosime, dar reikės išspręsti daugybę klausimų, tačiau kai mūsų klientų skaičius augs, viskas pradės reguliuotis savaime ir sistema vis geriau veiks be mūsų įsikišimo. Dabar gal ir brangu važinėti tuos dviračius rinkti, bet kai jų bus daug ir jais bus naudojamasi visose miesto vietose, rinkti nė nebereikės“, – sakė A.Švecovas.
Na, o dabar galime daryti iškilmingą išvadą – šiais dviračiais į Vilnių atvažiavo abu moderniausio verslo metodai. Ir masto, ir dalinimosi ekonomika.
Atsisveikindamas tiesiog palinkėjau, kad ir po metų, ir po dešimties Aleksandrui Lietuva atrodytų pačia patraukliausia šalimi, o lietuviai šį sykį nepasišiukšlintų ir nepakartotų taip dažnai pačių minimos pirmųjų oranžinių dviračių istorijos…
