„Tai, kaip mes padarėme, ir tai, ko pasiekėme, aiškiai įrodo, kad visos kalbos, jog reikia pradėti nuo Lietuvos ir tik po to pasibandžius eiti į pasaulį, nieko nevertos. Reikia iškart eiti į užsienį ir siekti maksimumo“, – savo kalbą konferencijoje „LOGIN 2015“ Tomas Banišauskas pradėjo griežtai.
Beje, toliau jis kalbėjo nuolat juokaudamas, tad kai kada sunku buvo suprasti, kas sakoma visiškai rimta, o kas yra tik sarkastiškas realybės dėstymas. Tačiau pati istorija dėl to netampa nė kiek mažiau teisinga ar naudinga.
Milijono dolerių planas
Taigi „Bored Panda“ gimė ten pat, kur ir grupė SEL, gal net tame pačiame apdainuotame Pašilaičių rajono „mano kieme“.
„Viskas prasidėjo labai kukliai – Pašilaičiai, Ukmergės gatvė, daugiabučio balkonas. Kas davė postūmį pradėti? Mane įkvėpė „The Million Dollar Homepage“ idėja. Buvo tokia pagarsėjusi istorija. Studentas nutarė surinkti pinigų mokslams ir tam sukūrė svetainę, kurioje pardavinėjo po vieną tašką už vieną dolerį. Pirmasis nusipirko kažkoks jo draugas už 400 dolerių, o paskui apie idėją parašė pasaulio žiniasklaida, žinia tapo virusine, ir per mėnesį buvo išpirktas visas milijonas taškų. Žmogus taip virto milijonieriumi!
Man tai buvo „Uau“. Supratau, kad internete galima praturtėti staigiai ir lengvai. Kaip per aukso karštinę laukiniuose vakaruose“, – pačią pradžią gūdžiais 2008 m. prisiminė Tomas.
Tuo metu studijavęs verslo vadybą, jis pasidalijo idėja su bendrakursiais ir kartu pagimdė „Million Dollar plan“. Planas buvo labai paprastas – reikia internete uždirbti milijoną, nes tai paprasta.
„Ką darėme? Sukūrėme svetainę, kurioje mokėme kitus, kaip internete uždirbti milijoną. Patys neturėdami žalio supratimo apie milijonų uždirbimą. Pasakojome įkvepiančias istorijas, daug skaitėme, rašėme. Ir paaiškėjo pirmas labai svarbus dalykas: apsiėmęs daryti tai, ko neišmanai, netrukus viską išmoksti“, – tęsė T.Banišauskas.
Pirmoji „Pandos“ pamoka: DARYK, NET KAI NESUPRANTI KĄ DARAI
Antra Tomo Banišausko vaizduotę įkaitinusi sėkmės istorija – „One red paperclip story“. Kai pradėjęs nuo to, kad raudoną sąvaržėlę iškeitė į kažkokią kitą smulkmeną, žmogus vis keitėsi daiktais tol, kol toji sąvaržėlė virto nuosavu namu.
„Mane visada įkvėpdavo istorijos, kaip lengvai ir labai greitai praturtėti“, – be jokio maivymosi prisipažino T.Banišauskas.
Pirmieji (ir vos ne paskutiniai) uždirbti 2000 litų
Pradėti žinių apie tai, kaip internete tapti milijonieriumi, verslą pasirodė ir paprasta, ir labai pigu. „Word Press“ – nemokama, standartinis svetainės dizainas – nemokamas, už vardą ir serverį keli litai metams. Žodžiu, pakako 15 litų.
„Prisijungiau prie „Google“ reklamos pirkimų „AdSense“, „Amazon“. Ir pradėjau kiekvieną dieną tikrinti, kiek uždirbu. Doleris, dar doleris. Girdėjau, kad tai kažkoks sutrikimas, kai nuolat pajamas tikrini, bet ką padarysi. Ir vieną dieną pamačiau 10 dolerių! Negalėjau patikėti – tai įmanoma! Mūsų rašomos istorijos yra realios ir gali uždirbti pinigus!“ – prisiminė pirmąją sėkmę T.Banišauskas.
Atėjo 2009-ųių vasara, ir nelabai tikėjęs projekto sėkme Tado partneris išvažiavo ieškoti laimės į Škotiją, o jis pats užsispyrė tęsti pradėtą darbą. Užtat įkvėptas nelaimių liepos 30 d. gimė naujas projektas – Tadas sugalvojo „Pandą“.
„Jau turėjau šiokio tokio supratimo, kaip užsidirbti internete, nutariau kurti turinį apie meną ir taip pradėjau „Bored Panda“. Bet kaip, nenorint daug investuoti, tokiam mažam įveikti internete dirbančius „slibinus“? Slibinais vadinu didžiulius naujienų portalus, kurie turi daug darbuotojų.
Paprastai. Dedu mažiau, bet darau geriau. Jie įdeda 10 straipsnių, o aš – vieną, nes ir pats esu. Bet įdedu kur kas geresnį turinį. Ir tai suveikė. 2010 m. jau pradėjau uždirbti apie 2000 litų per mėnesį ir galėjau iš to išgyventi. Niekam per daug nesigyriau, tik savo panelei pasisakiau. Ją tai įkvėpė, tad, kai paprašiau padėti su paveiksliukais, ėmėsi, ir mums ėmė neblogai sektis“, – kaip „Bored Panda“ pradėjo uždirbti kažką panašaus į tikrus pinigus, pasakojo įkūrėjas.
Antroji „Pandos“ pamoka: DARYK MAŽIAU, BET GERIAUSIAI.
Deja, sėkmė tęsėsi neilgai, o žlugo viskas lyg kokiame meksikiečių seriale: “Vieną dieną atsikeliu, pasižiūriu ir matau – nebėra lankytojų. Viskas krito per naktį. Niekas neskaito. Buvo žiauriai liūdna, paverkiau kamputyje ir ėmiau domėtis, kas atsitiko.
Pasirodo, „Stumpleupon.com“ – paslauga, per kurią ateidavo daugiausia lankytojų, mus išmetė. Mums ten geriausiai sekėsi, o mus tiesiog uždraudė. Paklausiau, kodėl? Man atsakė: „Sveikas, Tomai. Mūsų tikslai nėra užtikrinti jūsų svetainei lankytojų srautą. Matome, kad jums gerai sekasi, tad prašom pirkite reklamą.“
Pikta, nesąžininga, bet kompanija privati, ir nieko čia nepadarysi.
Baisusis žingsnis – pasamdyk darbuotoją
„Reikia išsikapstyti pačiam. Tam pirmiausia reikėjo pradėti dirbti reguliariai. Nutariau – 5 straipsniai per savaitę ir jokių pasiteisinimų. Ligi tol rašiau padrikai pagal nuotaiką. Antra – ėmiau rinktis skaitytojus: „Facebook“ gerbėjus, prenumeratorius, rinkau jų elektroninio pašto adresus“, – pasakoja apie tolesnį darbą Tomas ir iškart primena savo trečiąją pamoką.
Trečioji „Pandos“ pamoka: DARYK NUOSEKLIAI, KANTRIAI IR ILGAI.
Populiarumas tai kilo tai krito, nebeišsitekusi bute Pašilaičuose „Bored Panda“ išsikraustė pas Vilniaus startuolius į „HUB'ą“, ir štai atėjo neišvengiama akimirka – reikia samdytis pirmąjį darbuotoją.
„Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Pats niekada niekur nesidarbinęs neturėjau jokio supratimo, kaip tai daryti. Tačiau galiausiai priėmiau žmogų ir matau – jis rašo! Pačiam nebereikia, o turinys atsiranda! Tada tikrai supratau – verslas yra vadovavimas kitiems dirbantiems.
Visas augimas ir prasidėjo priėmus daugiau žmonių. Prieš kokius metus perėjome į Saulėtekio slėnį, turime puikią terasą 8 aukšte ir mėgstame žaisti stalo tenisą. Dabar „Bored Panda“ dirba 10–15 žmonių.
Pastebėjau, kad jau pradėjome daryti įtaka kai kurioms kitoms lietuviškoms ir ne tik svetainėms. Britai ir rusai mūsų straipsniais pasidalija. Tiesa, rusus buvo sunku įtikinti, kad reikėtų nurodyti, iš kur tą straipsnį paėmė. Bet parašėme jiems rusiškai, ir suprato“, – linksmino salę Tomas Banišauskas.
„Po to buvo skambutis iš „Google“. Sakė, kad jiems labai patinka „Panda“, nori pareklamuoti mus „Google +“. O, geras, galvoju – kažkas dar ir „Google +“ naudoja? Bet jie vis dėlto pareklamavo, nežinau ten kaip, tačiau mes staigiai surinkome 4 mln. pasekėjų.“
Pamoka, kaip paskleisti virusą
O kas toliau? Dar daugiau straipsnių ir viskas? T.Banišauskas nusprendė, kad metas iš to išaugti. Buvo nuspręsta tapti platforma – atsiverti kitiems kūrėjams, kad jie galėtų čia dėti savo turinį. Bet tai pasirodė sunkiau padaryti, negu sugalvoti...
„Suradau programuotojus, sakau, reikia padaryti galimybę taikyti tokias ir tokias funkcijas. Pirmieji pasakė: „Gerai, padarysim per tris mėnesius“. Darė, darė, nespėjo, darė toliau ir nepadarė. Tada atsirado pažįstamas iš „Barclays“, sako: „Ai, lengva – per dvi savaites padarysiu.“ Praėjo trys savaitės ir daugiau, žmogus išvažiavo į Afriką, metė viską ir vėlgi nieko nepadarė.
Tada dar vienas draugas užtikrino, kad turi programuotoją, kuris tikrai viską padarys. Darė, darė, bet staiga kažkur dingo ir tapo nepasiekiamas.
Nebežinojau, ką daryti. Pasiskundžiau Londone gerą darbą turinčiam draugui. Skundžiausi, vis kalbėjau ir po truputį jį sudominau. Sutiko ir padarė programą gal per dieną. O galiausiai išvis metė darbą Londone ir prisijungė prie „Pandos“, – išgirtųjų Lietuvos programuotojų darbštumu negali atsižavėti Tomas.
Portale atsirado mygtukas, kuris leido pridėti savo naujieną. Ir prasidėjo... Tik viena bėda – darbuotojai parašo 5 straipsnius, vartotojai – 55, tačiau darbuotojų straipsniai surenka 85 proc. visos auditorijos. T.Banišauskas netrukus suprato, kodėl – menininkai tiesiog nemoka sukurti tinkamo pavadinimo ir pateikti žinutės taip, kaip reikia.
„Kas padaro istoriją virusine? Nesu studijavęs kažkokių specialių veikalų. Tačiau grynai iš savo patirties galiu pasakyti – svarbiausia yra teisingai pasirinktas istorijos objektas. Kas yra populiariausia? Vaikai – visada bus skaitoma. Gyvūnai – sėkmė garantuota, o jei katės – tai išvis užtikrinta. Įžymybės – irgi neblogai.
Po to svarbu, kad tekstas būtų apie aktualias problemas – socialines, globalias, žmogaus ar gyvūno ligą. Labai svarbu emocija – meilė, baimė, netikėtumas, liūdesys, draugystė. Galiausiai tiesiog estetika ir grožis.
Dabartiniai autoriai kombinuoja šiuos dalykus ir pasiekia sėkmės. Viena mama pridėjo gražių savo vaiko nuotraukų ir sulaukė 7 mln. „laikų“. Nebuvau dar tiek regėjęs! Pas mus deda nuotraukas „Kauno duobės“, ir tai domina visą pasaulį. Nes aktuali problema – duobės juk ne tik Kaune“, – labai konkrečiai išdėstė populiaraus teksto kūrimo abėcėlę Tomas.
Nors toks aritmetinis požiūris atrodo beveik ciniškas, jo paties kadaise virusine paversta istorija apie tai, kaip gelbėjo gatvėje rastą aklą žvirbliuką, įrodo, kad už matematinio išskaičiavimo privalo būti emocionalumus ir žmogiška šiluma. O ji universali, tad puikiai gali žavėti visą pasaulį.
Taigi „Bored Panda“ istorija atrodo visai paprasta ir labai pamokoma. Turi svajonę – tai daryk, o jau darydamas visko išmoksi. Ir tapsi toks, kaip Tomas Banišauskas. Jei išties to nori. Nes jis baigdamas pokalbį prisipažino: “Kai yra tiek prisijungiančių skaitytojų, dėl serverio problemų jo prižiūrėtojui skambinu dažniau negu savo panelei...“
