Pradėjęs lyg ir pašaipiai („štai kiek susirinko patyčių gerbėjų salėje. Malonu jis matyti, robotukai jūs mano“), Andrius Užkalnis tuoj pat pažadėjo: „Šiandien kalbėsiu rimtai.“ Gana akivaizdu, kad projektas „Laukinės žąsys“ išties nėra eilinis versliukas, o tikrai mylimas šio autoriaus kūdikis. Beje, kaip paaiškėjo, gana brangiai jam kainuojantis.
„Papasakosiu, kaip veikia šis projektas. Įsivaizduokite, turit verslą, kur kuriate programas, jas diegiate ir iš to gyvenate. Tačiau tuo pat metu 80 proc. visos jūs auditorijos yra šventai įsitikinę, kad jūs programas tiesiog vagiate, o pas klientus einate nemokamų bandelių, interneto ir tušinukų.
80 proc. lietuvių būtent taip ir galvoja apie maisto kritiką. Ir apie „Laukines žąsis“, kurios ko gero ir yra visa lietuviška maisto kritika.
Daugelis neigia pačią tokio proceso egzistavimo galimybę, nes negali patikėti.
Pirmiausia – nes netiki, kad kažkas kas savaitę leis pinigus pavalgymui. Net nesvarbu ar patys turi tų pinigų ar ne, juk taip nesielgtų, reiški ir kiti negali. Mane supras tik fotografai ir žvejai, kurie vieni ir žino, kiek kainuoja jų hobis.
Antra – žmonės netiki, kad galima paprastai ateiti ir pavalgius tiesiog parašyti apie savo asmeninius potyrius. Ne pasitarus su kažkuo, nieko nematavus, o tiesiog subjektyviai aprašant, ką pajutai. Kaip, beje, ir veikia visi tokio tipo projektai vakaruose.
Todėl žmonės įsitikinę – Užkalnis nuėjęs nemokamai pavalgo restorane ir už tai parašo apžvalgą. O jei valgyti negauna, tai pagrasina, kad restoraną tiesiog sumaišys su žemėmis ir jam bus blogai. Taip galvoja 80 proc. žmonių. Aišku, tai daugiau pasako ne apie mane, o apie tuos žmones.
Supranti, kad jie, jei turėtų galimybę, taip ir darytų – rašytų už maistą ir reketuotų maitinimo įstaigas. Dievas jiems teisėjas – juk yra tokių, kurie neįsivaizduoja, kad galima dirbti savivaldybėje ir nerinkti kyšių už projektų derinimą“, – lyg ir sarkastiškai, tačiau nenuslėpdamas ir tikrų emocijų kalbėjo A.Užkalnis..
Pasak jo, „Laukinių žąsų“ darbo schema labai paprasta – nueini į restoraną, užsakai maisto, nufotografuoji tai ką atneša, suvalgai ir po to parašai straipsnį. Restoranas įvertinamas nuo vienos iki penkių žąsų. Ir tai yra viskas. Skaitytojams rodoma reklama, už kurią ir gaunamos pajamos.
„Kaip toks primityvus projektas tapo rinkos lyderiu? Tai paprasta, kai niekas kitas to nedaro. Dabar turiu kelių šimtų restoranų apžvalgas ir niekas kitas nieko panašaus net nė nebandė to daryti.
O kai sukaupi tokią duomenų bazę, naujokams ateiti vis sunkiau. Kalbant skaičiais, jei kažkas panorės bent išbandyti 300 restoranų, jam prireiks pusmečio. Ir tai jei valgys dviejuose kiekvieną dieną. Aš tai galiu, bet ne visi pakels. Ir reikės 15 tūkst. eurų maistui. Tai labai kukliai skaičiuojant – be austrių ar šampano. 50 eurų už pavalgymą – juk tai ne verslo pietūs.. Ir tik visą tai padaręs po pusmečio naujas žaidėjas priartėtų prie esamo lyderio.
Bet kas iš to? „Laukinės žąsys“ tiek mažai uždirba, kad tik trečiaisiais veiklos metais pajamos virto bent apčiuopiamomis. O jei nenurašyčiau to, ką pravalgiau pradžioje, tai vis dar jausčiausi skolose.
Taip yra dėl mažos rinkos. Lietuvoje tik 1 proc. gyventojų gali dukart per mėnesį lankytis restorane ne dienos pietų. Tai 30 tūkst. žmonių. Mes juos pasiekiame, tačiau jų mažai“, – lyg ir mėgino atgrasyti galimus konkurentus Andrius Užkalnis.
Iškart pasiūlė ir geresnį verslo planą – rašyti maisto receptus. Auditorija būtų didesnė, bet ir konkurencija milžiniška.
„Laukinę žąsys“ bevertės be paties autoriaus. Jos remiasi į Užkalnį ir tai didžiulis projekto trūkumas. Be vienintelio autoriaus Laukinės žąsys yra tik profesionaliai surinkti griaučiai. Jos prie sėkmės prisideda tik tiek, kiek gera rašomoji mašinėlė prie bestselerio romano sukūrimo.
Kokia viso to liūdno pasisakymo pamoka? Nereikėjo projekto daryti, nes pajamų labai mažai? Išties – man labiau apsimoka rašyti visur kitur tik ne čia. Bet nesigailiu nė minutės, kad tai sugalvojau, dėjau daug pinigų ir laiko. Ir tęsiu šį projektą ne tiek dėl pinigų, o dėl tokio labai keisto dalyko – įsivaizduojamos misijos visuomenei.
Jei būčiau galvojęs apie atsiperkamumą, nebūčiau nė pradėjęs. Nes šis verslo modelis nedaug pagal pelningumą atsilieką nuo modelio, kuomet geri visą vasarą alų ir tikiesi pralobti rudenį pridavęs butelius. Bet man projektas davė daug įdomaus, susipažinau su daug žmonių restoranų versle, žinau, kaip ten uždirbami pinigai, žinau į kuriuos restoranus manęs neįleis. Ir pagaliau gavau viešą įvardinimą savo portretui – Užkalnis, tai tas kur rašo apie kotletus.
Susigyvenau ir su tuo, nors pakankamai skausmingai. Dabar kai rašau apie bet ką kitą vis tiek kas nors pasakys, „rašyk apie kebabus – tau geriau gausis“. Ypatingai nedžiugina, bet žinau, kad nuo to niekada nebepabėgsiu.
Juk ir Artūras Konanas Doilis pradėjo rašyti apie seklį į žurnalą, o gyvenimui baigiantis, rimtų istorinių romanų autorių, visi siejo tik su Šerloku Holmsu. Ir taip liko iki dabar. Dėl to ir aš neturiu jokių šansu – pasmerktas likti kotletų rašytojų.
Bet ar pastebėjote, kad vienas iš kriterijų man vertinant restoranus, yra ar pristigtų ko nors miestas tam restoranui užsidarius. Manau, kad užsidarius „Laukinėms žąsims“ Lietuvos internetams kažko pritrūktų ir tai yra didžiausias pasiekimas“, – griaudint plojimams šį sykį be jokių patyčių savo kalbą baigė Andrius Užkalnis.
