Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) vakar priėmė sprendimą, kad už kūrinių kopijavimą į daugiafunkcines laikmenas, tokias kaip mobiliųjų telefonų atminties kortelės, turėtų būti atlyginama autoriams. Mokesčio paskyrimą, dydį, mokėjimo tvarką individualiai turėtų nustatyti kiekviena valstybė narė.
Teismas priėjo išvadą, kad nėra svarbu tai, jog pirminė telefono funkcija yra ne muzikos klausymas ar filmų žiūrėjimas, o skambinimas. Jei įrenginys atitinkamą funkciją turi, laikytina, kad vartotojas ja naudojasi. Tačiau valstybės narės gali atsižvelgti į faktinę naudojimo apimtį nustatydamos mokesčio dydį.
„Telefonuose mes klausome muzikos, žiūrime filmus ir serialus. Tad teisinga už telefonus ir kitą įrangą rinkti taip vadinamą „tuščios laikmenos mokestį“ ir taip atlyginti autoriams už jų kūrinių naudojimą. Manau, kad sprendimas yra pagrįstas ir argumentuotas, priimant jį atsižvelgta į gyventojų, verslo ir autorių interesus“, – teigė „AAA Law“ advokatas ir partneris Andrius Iškauskas.
Pasak jo, ES teisinėje sistemoje taikoma griežta autorių teisių apsauga, tačiau tuo pačiu siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių interesų grupių. Nustatyti mokestį ir jos dydį šiuo atveju būtų itin sudėtinga. Todėl Teisingumo Teismo sprendime numatoma, kad mokestį už asmeninį kūrinių atgaminimą turėtų mokėti ne privatūs vartotojai, o subjektai, kurie prekiauja telefonais ar juos nuomoja. Tiesa, Lietuvos pavyzdys parodė, kad realiai šis mokestis vis tiek užkraunamas ant pirkėjų pečių – kai kurie pardavėjai net atskirai nurodo jo dydį.
Sprendime taip pat numatoma galimybė kompensacijos neskirti, jei pažeidimo žala yra minimali.
„Teismo sprendimas rodo, kad Lietuva buvo teisi įtraukdama mobilius telefonus, planšetinius kompiuterius, atminties korteles ir kitas skaitmenines laikmenas į sąrašą įrangos, už kuriuos renkama kompensacija. Dėl teismo sprendimo Lietuvos teisės aktų keisti nereikės“, – teigė advokatas A.Iškauskas.
Lietuvoje mokestį administruoja ir paskirsto organizacija AGATA. Per tris mėnesius ji vis dar nesugebėjo parengti praėjusių metų finansinės ataskaitos, taigi kiek „tuščios laikmenos mokesčio“ mokėtojai sunešė pinigų ir kaip jie buvo paskirstyti tebėra neaišku.
Įdomus faktas: nors formaliai mokestis taikomas už tai, kad vartotojai turi teisę pasidaryti legaliai įsigytos muzikos, filmų ir kitų kūrinių kopiją, surinktos lėšos skirstomos visai kitais principais. Mat autorių teisių gynėjai neįsivaizduoja, kiek, kokių kūrinių ir kaip dažnai vartotojai iš tiesų kopijuoja (pabrėžiame, legaliai).
Autorių teisių gynėjams nė motais ir tai, kad kūrinių vartotojai vis dažniau naudojasi „on demand“ paslaugomis (pvz., klausosi muzikos „Spotify“ ar „Deezer“), o skaitmeniniai įrašai fizinėse laikmenose greitu metu gali tapti tokia pat retenybe, kaip vinilo plokštelės.
Beje, popieriaus pirkėjai už knygų kopijavimą mokesčių nemoka. Laikmenos mokestis taip pat netaikomas pieštukams, teptukams, drobei, marmurui, fotoaparatų juostelėms, medžiui ir kt., nors visa tai taip pat gali būti panaudota siekiant padaryti originalaus kūrinio kopiją.
