Lietuva – saugi, žalia ir neatrasta
Po pusantrų metų D.Strombergas mato Lietuvoje nemažai privalumų. Pastabą, kad šeimai, matyt, tokie kraustymaisi nepatinka, jis entuziastingai atmetė:
„Trejus metus pagyvenę Danijoje metams grįžome į Švediją ir netrukus patys užsimanėme vėl kur nors vykti. Daug kas sako: „Kodėl Lietuva?“ Atrėžiu – o kodėl gi ne? Čia saugu, patogu ir mane čia labai maloniai priima. Nežinau, ar taip pat gerai vertintų, jei būčiau iš kokios Afrikos, bet švedai Lietuvoje turi gerą vardą.“
Keistą vos ne kaimynystėje gyvenančių švedų nežinojimą apie mūsų šalį, jis aiškina lietuvių paslaptingumu.
„Apie Estiją ir Latviją mes žinome kur kas daugiau. Lietuviai slepia savo šalį nuo mūsų, o čia daug geriau, negu tikėjomės, kai kraustėmės.
Vilniaus aplinkos komforto indeksas („environmental index“) – aukštesnis už Kopenhagos. Tai vienas žaliausių miestų Rytų Europoje. Geriamojo vandens kokybė – puiki, nuo centro iki oro uosto nuvykti man trunka 12 minučių. Be to, Lietuvoje kur kas tolygiau pasiskirstę gyventojai negu Latvijoje ar Estijoje, daugiau kitų miestų, todėl Vilnius nėra klasikinis didmiestis ir čia gyventi labai patogu“, – kalbėjo D.Strombergas, lietuvius ir Lietuvą vis įvardindamas žodžiu „mes”.
Taigi, kaip Lietuvoje gyvenantis švedas, D.Strombergas mums linki tik šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi. O kaip Lietuvos rinkoje veikiančios telekomunikacijų bendrovės vadovas palinkėjimų ir vizijų turi gerokai daugiau.
Laikas susimokėti už ateitį
„Jei reikėtų nurodyti vieną didžiausią skirtumą tarp Lietuvos ir Švedijos žvelgiant iš mano darbo perspektyvos, sakyčiau, kad Šiaurės šalyse žmonės išmaniuosius telefonus naudoja kur kas plačiau ir išmaniau, negu Lietuvoje.
Švedijoje ir Danijoje mobiliojo interneto skvarba didesnė negu 130 proc., Lietuvoje – 35 proc. Tiesa, vejamės. Prieš metus naujų išmaniųjų telefonų pardavimas nesiekė 40 proc., o dabar – kiek daugiau negu 50 proc.
Mobiliųjų duomenų naudojimu vis dar velkamės Europos uodegoje, bet irgi, matau, pradedame greitėti. Siūlomo turinio Lietuvoje kur kas mažiau negu Švedijoje. „Netflix“ ir HBO (filmų prenumeratos svetainės) čia nėra, „Spotify“ (muzikos prenumeratos svetainė) naudojamės kur kas mažiau, daugiau nelegalaus turinio“, – vardindamas skirtumus, Danas Strombergas nejučia ėmė vardinti trūkumus.
Žinant lietuvišką taupumą ir nenorą už ką nors mokėti net tuo atveju, kai sumokėjus būtų pigiau, kokio nors turinio nenaudojimas atrodo visai logiškas. Tačiau tik prieš pusantrų metų tapęs Lietuvos gyventoju D.Strombergas žvelgia optimistiškiau:
„Ne paslaptis, kad, kai čia atvykau, „Omnitel“ padėtis buvo gana komplikuota. „Tele 2“ puikiai laikėsi žemiausios kainos pozicijoje, „Bitė“ irgi atrodė gerai. Reikėjo rasti savo viziją. Pasirinkome kokybiškiausio produkto rinką. Geriausias tinklas, moderniausia įranga.
Tuomet daug diskutavome su valdybos nariais. Kam reikia šitiek investuoti Lietuvoje? Ar ne geriau tai būtų daryti Norvegijoje, kur žmonės mobiliesiems duomenims išleistų šešiskart daugiau?
Bet juk ir šalyse, kur žmonių pajamos nėra didelės, mobiliųjų duomenų naudojimas auga. Lietuviai anksčiau ar vėliau irgi pradės jų naudoti daugiau ir tada laimės tie, kurie turės reikiamą infrastruktūrą. Todėl ir investavome daugybę milijonų į geriausią 4G tinklą“, – sakė jis.
Greitas ryšys greitesnei lėtų lietuvių kartai
„Omnitel“ vadovas neabejoja – svarbiausias didesnį duomenų vartojimą visame pasaulyje skatinantis veiksnys šiuo metu yra vaizdo turinys:
„Kai HBO pradėjo teikti vaizdo filmų paslaugą Švedijoje, akimirksniu išaugo ir interneto naudojimas. Apytiksliai 60 proc. visų interneto duomenų srautų yra vaizdo medžiaga. Lietuva jau eina to link. Tik pradeda nuo gana žemo lygio. O jaunosios lietuvių kartos bendravimo, naudojimosi įrenginiais įpročiai yra visiškai tokie pat, kaip ir jų bendraamžių Šiaurės šalyse.“
Būtent galimybė bet kur ir bet kada žiūrėti vaizdo filmą, „YouTube“ ir muzikinį klipą, linksmą ar svarbų siužetą, naudoti vis daugiau duomenų ir trokšti greitesnio ryšio. Tiesa, kai kurie lietuvių naršymo įpročiai gerokai skiriasi nuo švedų.
„Lietuviai, palyginti su vakariečiais, labai mažai naudoja „Instagram“. Mane nustebino, kad „Twitter“ Lietuvoje toks nepopuliarus. Kai tik pradėjau čia dirbti, sakiau, kad reikia aktyviau naudotis socialiniais tinklais, aktyviau pasitelkti „Twitter“. Man atsakė: „Čia tas „Twitter“ faktiškai neegzistuoja.“
2015 m. virtualus tinklas geresnei realybei
„Kartą pradėjęs naudotis išmaniuoju telefonu, jo neatsisakysi. Daiktų internetas, socialiniai tinklai, nešiojamieji įrenginiai, kurie matuoja širdies ritmą ir nueitus žingsnius – štai ateitis“, – apie tai, kaip įsivaizduoja 2015-uosius, pasakojo D.Strombergas.
Daiktų internetas daugeliui skamba lyg „abrakadabra“. Tokia neiškalbinga frazė, kuri dar ir gąsdina. Pradedi įsivaizduoti arbatinuką, siunčiantį SMS žmonai, kad gėrei arbatą su neaiškia tetule, ir televizorių, kuris pats nuperka filmą, kad ateity nesiųstum vogto. D.Strombergas sako, jog realybė nėra tokia baisi ir labai patogi:
„Pirmiausia, tai sveika gyvensena. Žmonės Europoje vis daugiau sportuoja, tas gyvenimo būdas plinta. Todėl tikiu, kad nešiojamieji įrenginiai išpopuliarės. Galimybė bet kuriuo metu pasitikrinti savo gyvenimo kokybės parametrus gerina gyvenimo kokybę.
Antra – mobiliosios programėlės, kurios sprendžia vieną ar kitą konkretų klausimą. Nuo pastojimo iki bendravimo su vaikais ir maisto pasirinkimo.“
Ar tai reiškia, kad visiems dabar reikia apsikarstyti išmaniais laikrodžiais ir gyventi neatplėšiant akių nuo programėlių telefone? D.Strombergas sako, jog atvirkščiai. Pasirinkimas leidžia kiekvienam naudotis tuo, kas jam tinka, – technologijos puoselėja individualumą.
„Lygiai prieš dešimt metų atsirado „Google“. Įsivaizduok, ką būtume tuomet kalbėję svarstydami, ar mums tikrai to „Google“ reikia? Bet internetas ir mobilumas pakeitė mūsų gyvenimą iš esmės“, – pažymėjo „Omnitel“ vadovas.
O kaip jis pats gyvendamas Vilniuje naudojasi mobilumu?
Telefonas – kaip gyvenimo visraktis
„Aš telefoną naudoju… viskam. Na, pažiūrėkime. Užsakau skrydį, registruojuosi skrydžiui į Stokholmą – viskas telefonu. Telefonu tikrinu savo banko sąskaitą. Telefone pažiūriu, kokie orai ten, kur vykstu. Ir naujienas skaitau telefone. Dukra mokosi Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje. Telefone matau, kas numatyta dukros dienotvarkėje, ką ji valgys pietums.
Negalime teigti, kad šie dalykai yra revoliuciniai, bet tai maži žingsneliai patogesnio gyvenimo link“, – azartiškai pasakojo D.Strombergas.
„Lietuvoje to dar nėra, o Švedijoje miestuose jau mažėja automobilių spūstys. Vis daugiau jaunuolių nebenori vairuoti ir keliauja visuomeniniu transportu. Kodėl? Nes taip gali naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
Lietuviai šventėms dovanas ir maistą vis dar perka važinėdami po parduotuves, o aš, kaip ir dauguma švedų, visas dovanas nupirkau internetu. Vilniuje net į maisto parduotuvę nevažinėju. Kam gaišti, kai yra prekiaujančių internetu, nemokamai pristato į namus?“
O juk ir patys dažnai nežinome, kokių paslaugų mūsų šalyje galima susirasti telefonu. Ir nė karto juo nepaskambinus.
„Pamėgink vieną dieną palikti telefoną namie. Ar pavyks atlikti numatytus darbus? Ne. Arba tai bus labai sudėtinga. Išmanieji telefonai jų savininkams tampa būtini. Pripranti ir prie greito interneto. Keliavau po Ispaniją ir ten turėjau tik 3G ryšį. Tai buvo košmaras! Esi pratęs prie 4G, o dabar sėdi ir lauki, kol nuotrauka atsidarys“, – pasakojo D.Strombergas.
Papasakotum žmogui 1994-aisiais, kad kankina tokia problema – pamanytų, jog esi išlepęs ateivis. Tačiau tas žmogus ir knygą, ir nuotraukas vežėsi bagaže, o tu – telefone. Tuo metu telefonų JAV buvo 24 mln., o dabar jų pasaulyje – 7,3 milijardo. O nuo daikto, kuris dauginasi greičiau nei tarakonai ir mums mielesnis už katytę, nepasislėpsi.
Laisvė, kaip duomenų srautas
Toliau D.Strombergas kalbėjo apie dar tolimesnę ateitį, kuri Švedijoje jau gimsta šiandien:
„Pavyzdžiui, sveikatos apsauga pradeda diegti sprendimus, kurie leis padėti žmogui per atstumą. Švedija labai ilga, tad svarstoma, ar tikrai žmogui būtina vykti pas specialistą. Gal jis gali nueiti pas vietos gydytoją, kuris padarys rentgeno nuotrauką, atliks tyrimus, duomenis persiųs specialistui, kuris per atstumą priims sprendimą.
Ieškoma būdų, kaip naudoti mobilųjį įrenginį pagyvenusių žmonių priežiūrai ir t.t. Mokame didelius mokesčius medicinai, tad norime, kad gydymo sistema veiktų kuo geriau.
Policija, saugos tarnybos, draudėjai mąsto, kaip darbe panaudoti žmonių telefonų vaizdo kameras. Kuriami mobilieji nuotoliniai sprendimai. Be to, sukurta daugybė papildomų programėlių: kokį vyną rinktis prie šio patiekalo, ar apsimoka pirkti šį namą, kada čia mažesnės grūstys ir t.t.
Lietuvoje verslas vis dar pririštas „prie laido“, o Švedijoje mobilusis darbas – realybė. Ten įprasta, kad žmogus biure neturi savo darbo stalo. Kai planuojame statyti biurą 100 žmonių, įrengiame 50 darbo vietų. Nes daugiau žmonių niekada ten nebus – jie dirbs iš namų, keis darbo vietą, atsižvelgiant į projektą. Lietuvoje tai dar labai neįprasta, bet taip dirbti daug efektyviau.“
Taigi paprasčiausias nuoseklus informacinės skvarbos augimas ne tik gyvenimą daro patogesnį, bet ir leidžia naujai pažvelgti į darbą ir daugiau uždirbti mažiau sugaištant. O visi tie paslaptingi žodeliai apie duomenis viso labo slepia paprastus atsakymus į seniai kankinamus klausimus.
Štai tokia 2015 m. Lietuvos ateitis pagal D.Strombergą. Lieka smulkmena – mums panorėti taip gyventi.
