Ko norime ir ką turime?
„Cisco“ tarptautinės darbo rinkos tyrimas atskleidė, kad 3 iš 5 darbuotojų mano, jog gali puikiai atlikti savo darbą nė nesirodydami biure. Taigi darbas vis didesniam skaičiui darbuotojų iš sąvokos, reiškiančios vietą, kur jie eina, virsta veiklos, kuria užsiima, pavadinimu.
Viskas logiška – 32 proc. darbuotojų pasaulyje per darbo dieną naudojasi daugiau negu vienu mobiliuoju įrankiu, tad kodėl reikia dirbti nemobilioje darbo vietoje?
„Švedijoje kompanijos pasirinkdamos biurą jau numato mažiau darbo vietų, negu turi darbuotojų – vis tiek mažiausiai penktadalis jų dirbs kažkur kitur. O ir likę nebesodinami į atskirus kabinetus, dažnam net neskiriamas individualus stalas – jei jau ateina į darbą, gali įsitaisyti patogiausioje sau erdvėje ir ten toliau dirbti įrenginiu, kurį vis tiek nešiojasi su savimi“, – pasakojo „Omnitel“ prezidentas Danas Strombergas.
Labai panašų vaizdą mačiau dar 2011 m. lankydamasis „Google“ biure Dubline (Airija) – kiekvienas dirba prisėdęs ten, kur nori, o kompanija pasistengė įrengti galimas darbo ir poilsio vietas kuo įvairiau, kad tik padėtų kurti.
Pasaulio gyventojų apklausos rodo, kad tik 46 proc. darbuotojų produktyviausiai dirba biure. Vadinasi, likusieji ten tik stumia laiką, nes kažkur kitur dirbtų efektyviau. Tuos 2 proc., kurie geriausiai jaučiasi dirbdami lėktuve, ar vieną procentą, kuris geriausiai dirba viešajame transporte, gal ir galime ignoruoti.
Tačiau 38 proc. sako geriausiai dirbsiantys namie, tad kodėl jiems dar gaišti laiką, kad nuvyktų iki biuro, kur dar ir dirbs prasčiau? Juk net tose kompanijose, kurios ligi šiol mėgina skaičiuoti buvimo darbe akimirkas, daugelis turinčiųjų išmaniuosius įrenginius savo elektroninį paštą tikrinasi juose.
Ne šiaip daugelis – 78 proc. turinčiųjų išmaniuosius telefonus juos ir naudoja elektroniniam susirašinėjimui. Per pastaruosius metus elektroninių laiškų skaitytojų kompiuterio ekrane sumažėjo 6 proc., o mobiliajame – padaugėjo 36 proc.
Atrodytų, visi faktai kalba už tai, kad biurų pastatai tuštėtų ir Lietuvoje – bent jau miestų gyventojai išmaniųjų telefonų ir planšečių prisipirkę nemažai, mobilusis internetas veikia sparčiai ir kainuoja pigiau negu didžiojoje pasaulio dalyje. Skeptikas jau gali nusišaipyti: bet kol kas netuštėja. Atsakymas paprastas – Lietuvoje tuose biuruose kol kas ir uždirbama mažiau negu Švedijoje. Ar tai reiškia, kad jei rečiau vaikščiosime į darbą, pradėsime daugiau uždirbti? Nors ir keista, bet atrodo, kad taip.
Nuolankumas ir savarankiškumas
Aplinka nuotoliniam ir savarankiškam darbui Lietuvoje jau sukurta. Įstatymai priimti, mobilusis internetas yra, išmaniųjų įrenginių pakanka, biuro programas savo įrenginiuose turime, debesijos platformos, leidžiančios vienu metu saugiai su dokumentais dirbti būnant skirtingose vietose, veikia ne prasčiau, negu bet kur kitur pasaulyje.
Aktyvi startuolių bendruomenė, sėkmingų projektų gausa įrodo, kad smegenų irgi turime, o idėjų tose smegenyse gimsta ne mažiau, negu bet kur kitur.
Tik išsitraukti savo išmanųjį įrenginį, surašyti į jį idėją ir pasiųsti per vidinį įmonės socialinį tinklą atsakingiems vadovams daugeliui jau atrodo egzotika. O sulaukti iš gavusių pasiūlymą vadovų kvietimo prisijungti prie vaizdo konferencijos, kad aptartum tos idėjos įgyvendinimą, tai jau realu lyg švento Juozapo vizitas.
Bet geriausiose pasaulio kompanijose tai – savaime suprantama. Geriausi Lietuvos darbdaviai, kurių kompanijos greičiausiai auga, efektyviausiai dirba ir pritraukia geriausius darbuotojus, irgi dirba taip.
Sakote, kokia sąsaja tarp nuotolinio darbo, dalijimosi idėjomis ir atlyginimo? Tiesioginė. Naftalininė sistema, kai viršininkas žino viską, o pavaldinys – vykdo viską, ką sako viršininkas, o teisę galvoti įgis tik padaręs karjerą, trukdo ir tobulėti, ir uždirbti, ir prie naujos mobiliojo darbo tikrovės prisitaikyti.
Išaugę socialiniame interneto pasaulyje talentingiausi mobiliosios kartos atstovai iš esmės nebesuvokia nelygios teisės į nuomonę. Socialinis mobilusis tinklas, būdamas kur kas lankstesnis, negu viršininką nuo pavaldinio biure skiriantys laiptai, liftai ir užrakinamos durys, leidžia dar efektyviau dalytis pastabomis bei idėjomis.
Juk tik labai kvailas viršininkas pirkdamas šluotą piktybiškai ignoruos valytojos pasiūlymą, kurią geriau rinktis. Arba rinkdamas meniu būsimam restoranui ignoruos padavėjos pastabą, kad klientai pageidauja to ar ano.
Taigi prie mobiliojo darbo pirmi eina tie, kurie labiau pasitiki pavaldiniais, vadinasi, daugiau iš jų ir gauna, daugiau gali jiems ir sumokėti.
Priemonės ir ateitis
Šiuo metu pagrindinės mobiliojo darbo priemonės (be įrenginio ir būtino tam interneto ryšio) gana nekonkrečios. Visi supranta, kad darbui reikia biuro programos, tekstų bei pastabų užsirašymo programos, kažkokios galimybės užmegzti konferenciją, bendros įmonės informacijos valdymo programos ir kokio nors įmonės socialinio tinklo darbuotojams bendrauti.
Visa tai kartu sudaro tobulą darbo aplinką. Tačiau dabar net aktyviai naudojančios mobiliojo darbo sprendimus pasaulio įmonės patiria tam tikrą disbalansą. Vieni darbui naudoja vis daugiau naujų programėlių, ir tai jau pradeda juos gaišinti. Kiti išmaniuosius telefonus nusipirko vos ne per prievartą ir išvis nemoka jais naudotis. Abu stabdo.
Todėl vis daugiau pasaulio kompanijų planuoja iš esmės peržvelgti savo požiūrį į mobilųjį darbą. Ir jei Lietuvos bendrovės pavėluos, nepradės bent vytys namie vis efektyviau dirbti likusių kaimynų, mobiliojo darbo sistemai žengus į kitą etapą vytis gali būti ir vėlu.
Jei kol kas nuotolinis darbas tik padeda racionaliau išnaudoti laiką ir motyvuoja žmogų dirbti kada reikia, o ne kada privaloma, numatyti ateities modeliai padės taip dirbant kurti visiškai naujo lygio vertę.
Socialinė visų pakopų ir skyrių darbuotojų integracija leis keistis patirtimis ir kurti netikėčiausias komandas. Išnykstančios ribos tarp kliento, partnerio ir vadovo; galimybė kurti ir dirbti tiesiogiai iš ten, kur tuo metu gaunama aktualiausia informacija; galimybė kaupti visų kada nors atliktų darbų duomenis ir matyti, kaip dirbant buvo pasiekti geriausi rezultatai – visa tai pasiekiama dirbant mobiliaisiais įrenginiais ir mokant išnaudoti jų galimybes.
Tokią sistemą įdiegusi įmonė galės veikti taip racionaliai, kad pavyti ją sėdint prie biuro kompiuterių nebeliks jokių galimybių. O darantieji mažiau negali tikėtis uždirbti daugiau. Štai ir išvada – mokykimės neiti į darbą ir uždirbsime daugiau.
