Mažos didelių bėdų istorijos
„Pamenu, vienoje laidoje buvo parodyta mergaitė, kuriai po to prireikė psichiatro pagalbos. Televizija rengė reportažą apie girtą į ligoninę pakliuvusį vaiką. Parodė ir vaiką. Tik šiek tiek suklydo – ne tą…“ – prisimena vaiko teisių kontrolierius Egidijus Meilus. Šiuo atveju padėti pavyko.
„Prieš keletą metų į mus kreipėsi socialinės globos mokytoja. Ji prašė pašalinti turinį, kurį įkėlė dešimtmetė. Mergaitė tiesiog nusifilmavo kalbėdama, kad labai ieško draugo. Žinoma, tuoj pat prasidėjo patyčios. Mergaitė savo filmuką išėmė, bet kažkas jį jau buvo nukopijavęs, ir procesas tapo nevaldomas. Tuomet paaiškinome pedagogei, kokių veiksmų reikia imtis. Visi mūsų patarimai sudėti svetainėje www.esaugumas.lt“, – kitą istoriją be pabaigos prisiminė Vilius Nakutis.
„Pažįstų mokytoją, kurią socialiniuose tinkluose persekiojo ir žemino nepilnametis mokinys. Jai tai buvo klaiki patirtis, tačiau padėti niekas negalėjo. Mokykla pasakė, kad tai ne jos reikalas, kad pati kalta, jei nesugeba sukelti mokiniui pagarbos. Tarnybos gina vaikus, bet kaip ginti nuo vaikų – nežino. Atrodo, jog padėtis beviltiška“, – vienos konferencijos dalyvės pasakojimas, regis, ir dabar sutrikdė pareigūnus, kurie priemonių apginti žmogui neturi, tad gali tik patarti, kaip gintis.
„Socialiniai tinklai yra ginklai, o tėvų vaikams dovanoti įrenginiai – šoviniai. Ir ką vaikas su tuo ginklu darys, dažnas nė nežinome. Socialinė žiniasklaida sparčiai perima tradicinės žiniasklaidos teises, bet nė nesirengia prisiimti pareigų. Čia tiesiog nėra vaiko teisių apsaugos. Jie įvardinami tiesiai, konkrečiai, iš jų tyčiojamasi. Čia klesti sekstingas ir sekimas, skelbiamos filmuotos patyčios.
Informacija iš jų sunkiasi į tradicinę žiniasklaidą. Mergaitė „Instagram“ pranešė, kad nusižudys, taip ir padarė, o paskui visą tą informaciją dar paviešino ir tradicinė žiniasklaida. Didžiausiame Lietuvos portale pasirodė istorija apie nuogos nepilnametės nuotraukas. Ir vėl – visko pradžia socialiniai tinklai.
Tokių pavyzdžių yra labai daug, ir gaila, kad oficiali žiniasklaida apsiriboja paties įvykio paskleidimu, o jokių moralinių aspektų nebeanalizuoja. Socialinius tinklus naudoja tik kaip sensacijų šaltinį, daug dėmesio skiria tokio turinio skleidėjui, tačiau nebelieka vietos kritiniam požiūriui į patį turinį.
Ir žmonės užmiršta, kad tai tikra. Vienas pavyzdžių – paviešintas gyvūnėlio numetimas nuo tilto. Kažkas ramiausiai tai nufilmavo ir gyrėsi, tačiau nesuprato, kad toks paviešinimas yra tiesioginis kaltės įrodymas“, – sako Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovas Deividas Velkas.
Jis, beje, paminėjo ir tai, kas, mano galva, yra tikra Lietuvos tragedija – tarnybų bejėgiškumą prieš patyčias socialiniuose tinkluose: „Mūsų tarnyba negali prižiūrėti socialinio tinklo turinio, nes tam nėra pajėgų. O jei tinklalapis užsienyje, sunku net nustatyti už jį atsakingą asmenį, jei jis savęs pats neįvardina. Šiandien Lietuvoje nėra įgyvendinta kenksmingo turinio pašalinimo procedūra, todėl senos temos vėl tampa naujomis žaizdomis.“
Gražūs skaičiai – negražus skaičius
Iš pirmo žvilgsnio pranešimai apie patyčių tarp mokinių masto kitimą nuteikia optimistiškai – tiek Sveikatos universiteto profesoriaus Apolinaro Zaborskio pristatyti HBSC tyrimų duomenys, tiek „Owleus“ programos vyr. instruktorės Ievos Dulinskaitės pateikti apklausos rezultatai rodo: patyčių Lietuvos mokyklose vis mažėja, o elektroninių patyčių procentas nekinta.
Tik klausimas, ar tos apklausos rodo tikrąją padėtį? Ar patys apklausiamieji teisingai vertina, kas yra patyčia?
„Tokio tyrimo nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip kinta pačios patyčios sąvokos vertinimas. Gal anksčiau kažkam pabadymas pirštais buvo patyčia, o dabar kol kraujas netrykšta, patyčios neįžvelgia? Gal atvirkščiai? Manau, tai būtų puiki tema disertacijai“, – į klausimą, ką dabar mokiniai vadina patyčia, atsakė A.Zaborskis.
„Užsiimame žalingo turinio internete prevencija. Šviečiame visuomenę, rengiame rekomendacijas, pristatėme filmą „Tinklas“. Mūsų karštoji linija daugiausia sulaukia pranešimų apie seksualinį vaikų išnaudojimą ir suaugusiųjų pornografiją. Vis daugėja pranešimų apie elektronines patyčias.
Per 2013-uosius gavome 650 pranešimų. 207 atvejais imtasi veiksmų. 15 perduota Žurnalistų etikos tarnybai, 46 – interneto paslaugų teikėjams, 90 persiųsta į kitas šalis. Šiais metais žmonės skundžiasi tikslingiau, jau gavome 521 pranešimą, iš kurių 202 ėmėmės tirti.
Šiemet gavome 26 pranešimus su prašymu pašalinti iš interneto – daugiausia „Youtube“ ir „Facebook“ – filmuką ar nuotrauką. Nedaug, tačiau kol kas tai didžiausias skaičius. Daug sulaukiame skundų dėl pornografinio turinio, tačiau čia ne visada galime padėti – jei turinys yra toje šalyje, kurioje pornografija legali, niekas ten nesiims veiksmų“, – guodžiančius skaičius pristatė Ryšių reguliavimo tarnybos atstovas Vilius Nakutis.
„68 proc. apklaustų tėvų sakė, kad domisi, kuo vaikai užsiima internete. Nemažai tėvų žino visus vaikų slaptažodžius. Tik 15 proc. tėvų niekaip nereglamentuoja savo vaiko elgesio internete ir tik 8 proc. jų tuo visai nesidomi“, – dar keletą paguodžiančių skaičių pažėrė vaiko teisių kontrolierius Egidijus Meilus.
Tačiau ką visi tie skaičiai reiškia, palyginti su vienu: Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1200 žmonių? Kur kas daugiau negu kreipiasi pagalbos ar ginasi nuo patyčių. Kur kas daugiau negu žūva keliuose. Taip, elektroninės patyčios tam turi nedaug įtakos, o ir žudosi dažniausiai ne vaikai. Tačiau keičiantis kartoms keičiasi metodai, bet ar pakankamai padaroma, kad pasikeistų rezultatai? Juk sumuštasis už tvarto kankinasi, kol pagyja, o pažemintasis internete – kiekvieną kartą, kai pamato vis plačiau sklindantį žeminamą turinį.
„Psichologai sako, kad mus auklėjo smurtu, todėl ir mes multiplikuojame tą kultūrą. O paskui stebimės, kodėl taip elgiasi mūsų vaikai? Tenka pripažinti, kad pakantumo smurtui lygis tautoje dar labai aukštas“, – sako E.Meilus.
Pagalba patarimais
Visi nuoširdžiai ir aktyviai dirba savo darbą. „Vaikų linija“ suteikia psichologinę pagalbą nelaimingiems vaikams, o šie ja vis labiau pasitiki. Vaiko teisių kontrolieriai siekia, kad niekas tų vaikų nelaimingais nedarytų. Žurnalistų etikos tarnyba siekia, kad Lietuvoje visi elgtųsi etiškai. Ryšių reguliavimo tarnyba kovoja su neteisėtu turiniu internete, auklėja žmones filmukais, baudžia nusikaltusius. „www.draugiskasinternetas.lt“ ir „www.esaugumas.lt“ priima skundus ir moko saugotis.
Deja, nubausti tą, kas tyčiojasi, ir paguosti tą, iš kurio tyčiojamasi, nepakanka. Iš interneto reikia dar ir pašalinti patyčią kuriantį turinį, kitaip patyčių nesustabdysi, o nuo guodimo liežuvis ištins. Tik štai, efektyviai blokuoti prasidėjusias patyčias internete jokios Lietuvos įstaigos praktiškai negali.
„Pranešti apie netinkamą turinį galima užpildžius anketą www.draugiskasinternetes.lt. Ji gali būti ir anonimiška. Gautas pranešimas pirmiausia tikrinamas ir aptikus, kad pagrįstas, perduodamas tirti atsakingoms institucijoms. Pirmiausia nustatome, ar turinys yra neteisėtas pagal LR aktus. Jei turinys Lietuvoje ir yra neteisėtas, tyrimą atlieka policija. Jei informacija teisėta, bet žalinga, ji perduodama Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.
Jei turinys kitų šalių serveriuose, informacija perduodama tų šalių karštosioms linijoms, kurios juo ir užsiima. Instruktuojame, ką daryti, kad būtų panaikinti šmeižikiški profiliai, išimti filmukai, kurie naudojami patyčioms. „Youtube“ ir „Facebook“ politika tokia: tik pats asmuo, apie kurį įkeltas nepageidaujamas turinys, gali kreiptis dėl jo pašalinimo“, – aiškino RRT atstovas Vilius Nakutis.
Taigi visokia bjaurastis bus tuoj pat pašalinta, jei... ta bjaurastis paskelbta Lietuvoje. O jei svetainė įsikūrusi užsienyje? Apibendrinus visus atsakymus, išvada tokia: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas!
„Viešos institucijos ne visada gali padėti. Kiek kartų mėginome oficialiai kaip institucija prašyti išimti filmuką, nė karto niekas nė nesureagavo. Būna lietuviškas tinklalapis, bet ne Lietuvoje. Ir tuomet paaiškėja, kad atsakingos įstaigos negali padaryti to, ko tikimės.
Ligi šiol egzistuoja tinklalapis, kuriame įrašę bet kokį vardą gausite atsakymą su pornografija ir keiksmais. Buvo daug dirbama, bet jo nepavyko uždaryti. JAV, kur jis registruotas, atsakė, kad ten pornografija legali, pats tinklalapio kūrėjas irgi niekaip nereagavo.
Tačiau įsižeidę tėvai ėmėsi priemonių ir buvo sužinota, kas svetainėje įžeidimą sukūrė. 2013 m. istorija baigėsi – teismas priteisė neturtinę žalą vaikui ir tėvams už jo įžeidimą. Blogai, kad žmonės vengia kreiptis į policiją dėl garbės ir orumo įžeidimo. Juk jei iš vaiko tyčiojamasi, o tėvai nesiima ginti vaiko teisių, jie savo neveiklumu tas teises pažeidžia“, – kalbėjo E.Meilus.
Ar tikrai padėti neįmanoma?
Policijos atstovė taip pat pripažino, kad Lietuvoje nėra atskiro įstatymo dėl patyčių. Todėl tirdama tokius pareiškimus policija taiko veikiančius Lietuvos įstatymus. Bet jei patyčia netelpa į nė vieno jų rėmus – tai nei skatinimas nusižudyti, nei grasinimas, nei tiesioginis šmeižtas, kovoti su ja sudėtinga.
Specialistai nerado ką patarti ir dalyvei, paklaususiai, kaip apginti psichiškai neįgalų žmogų, iš kurio tyčiojamasi „Facebook“, o jis pats to nė nesupras, todėl niekada nesikreips.
Negaliu patikėti, kad toks bejėgiškumas yra realus. Jei jau taip aršiai sekasi tvarkytis Lietuvos ribose, jei kitos šalys irgi gina piliečius, ypač vaikus, nuo patyčių, yra būdų pasiekti ir socialinių tinklų administratorius. Nė vienoje šalyje, kuriose pornografija legali, ji nėra legali vaikams, apie vaikus ir su vaikais.
Suprantama, kad dabar net ir pats nukentėjusysis, įveikęs gana sudėtingą skundo „Facebook“ pateikimo kelią, dažnai nesulaukia to, ko tikėjosi. Socialinis tinklas labiau bijo prarasti pasitikėjimą pašalinęs nekaltą turinį dėl šmeižto, negu palikti vieną kitą nepastebėtą pažeidimą, kuris dargi didina populiarumą.
Tačiau tiek „Facebook“, tiek „Youtube“ labai nuolankiai vykdo JAV teismų sprendimus, o kas kitas, jei ne mūsų valdžios atstovai, gali prisibelsti iki JAV valdžios durų? Kas kitas, jei ne jie, gali pateikti pavyzdžius to, ką padeda skleisti nenuilstamai už žmogaus teises kovojančios šalies kompanijos? Ar tikrai norintis save nuo lietuviškai skleidžiamų patyčių apginti lietuvis privalo mokytis anglų kalbos? Ar galima tikėtis, kad JAV esantis administratorius galės objektyviai įvertinti lietuviškai parašytą turinį?
Būtent tai yra valdžios institucijų darbas. Ir pateikiami patarimai toli gražu ne viskas, ką čia galima nuveikti. Reikia vertėjų, profesionalių derybininkų, atstovų, užsiimančių tik šiuo darbu, ir paprastas turinio pašalinimas toli gražu nebus viskas, ko galime pasiekti.
Tiksliau – galėtume. Jei šalis, skirianti milžiniškus pinigus tam, kad kuo mažiau žmonių žūtų keliuose, dėtų bent pusę tiek pastangų susitvarkyti ten, kur žmonių žūva triskart daugiau, – savo piliečių dvasios būklei, aplinkos supratimui ir apsaugai nuo grėsmių jų sąmonei gerinti. Paprasčiausiam pagarbos ir protingos elgsenos mokymui. Juk visi tie, kurie kurs Lietuvos savižudybių statistiką po dvidešimtmečio, didžiausias savo traumas bus gavę šios dienos elektroninėje erdvėje.
O kol valstybė nubus, Seimo nariai išmoks įjungti kompiuterį ir pamatys internetą (sprendžiant iš to, kad propagandos grėsmių ten jie neįžvelgia, tikrai juo nesinaudoja), lieka pasinaudoti vaiko teisių kontrolieriaus Egidijaus Meilau patarimu: „Patys mėgstame save internete viešinti ir paskui stebimės, kodėl iš mūsų juokiasi? Vadovaujamės nuostata – visi taip daro, kodėl man to nedaryti? Ir vaikai dažnai mano, kad virtuali erdvė nėra reali. Psichologine pagalba vaikai nepasitiki, nes ja nepasitiki ir tėvai, ir mokytojai.
Visi žinome, kad už vaiko teisių pažeidimą galima gauti baudų. Tačiau kaip dažnai jau po laiko išgirstame: taip, vaiką mušė, jis verkė. O nubunda visuomenė tik tada, kai atsitinka nelaimė. Gal tiesiog būkime pilietiški?“
