Prireikė tragedijos, kad bendrosios pagalbos telefono tarnyba gautų galimybę matyti visų skambinančiųjų buvimo vietą. Bet kaip toji įranga veikia realybėje? Ką mato tarnybos 112 operatorius? Atrodo, kai kas jau padaryta, tačiau atsirado ir naujų bėdų.
Panevėžio rajone dviejų išgamų pagrobta, sumušta, išžaginta ir užrakinta automobilio bagažinėje septyniolikmetė virto gyvu fakelu. Ji niekada nebebus pilnametė, nepatirs nei meilės, nei neapykantos, darbai, kuriems ji buvo sutverta, taip ir nebus atlikti.
Itin klaiku suvokti, kad to galima buvo išvengti, jei prieš metus merginos balsą girdėjusi bendrosios pagalbos telefono tarnybos operatorė būtų bent apytiksliai mačiusi telefono be aktyvios SIM kortelės vietą, jei policijos ekipažai būtų žinoję bent jau paieškos kryptį.
Reikėjo nedaug. Viso labo, kad visi mobiliojo ryšio tiekėjai būtų užtikrinę daugiau, negu formalų pelningos sutarties vykdymą. Kad žinoję visas detales ir priiminėję sprendimus žmonės būtų numatę visas situacijas PRIEŠ TAI, o ne puolę ieškoti kaltų PO TO.
Šiek tiek kalti jausimės visi, bejėgiškai klausę pagalbos prašiusio balso. Todėl mums ir svarbu žinoti, kad bent jau vieną dalyką merginos auka Lietuvai davė, ir dabar kiekvienas, surinkęs telefone skaičius 112, jau gali būti tikras – pagalba nepasiklys. O gal viskas baigėsi diskusijomis ir pareigūnų kaita?
Gaišintojai nenugaišta
„Taip, vietos nustatymas skambinant iš telefonų be kortelių su negaliojančiomis neaktyvuotomis mūsų tinkluose užsienietiškomis kortelėmis veikia. Aišku, matome ir kitų telefonų buvimo vietą. Tik kai su mumis susisiekia SMS žinute (nuo metų pradžios galima kreiptis ir taip), telefono vietos nerodo. Operatoriai tvirtina, kad tai techniškai neįmanoma, bet mes susirašinėjame ir aiškinamės, kaip padėti kitais būdais“, – sako bendrojo pagalbos centro viršininko pavaduotojas Tadas Maroščikas.
Į klausimą, ar, pradėjus rimčiau reaguoti į skambučius iš telefonų be SIM kortelių, nepadaugėjo sukčiavimo atvejų (juk kai kurios Europos šalys dėl apgaulingų skambučių atsisakė išvis priimti juos iš tokių telefonų), T.Maroščikas patvirtino, kad būtent tokie skambučiai labai trukdo dirbti: „Tiek anksčiau, tiek dabar dažniausiai taip skambinėja tiesiog tikrindami, ar telefonas veikia. Kita kategorija – tie, kurie išsiima korteles ir pramogauja gurkšnodami alkoholį. Skambina ir įžeidinėtojai, ir besiskundžiantys valdžia, kažkokių šou laidų komentatoriai...
Reaguoti į tai sudėtinga, net jei įžeidinėja. Taip, matome dalį telefono IMEI kodo, gauname koordinates, taigi nustatyti skambinusį jį gal ir įmanoma, tačiau labai sudėtinga. Tačiau yra įstatymas, bauda iki 500 litų, o jei veltui vyko pagalba, tai ir laisvės atėmimas iki 2 metų, tad įkyriausių nuolatinių gaišintojų balso įrašus bei duomenis perduodame policijai.“
Taigi tiek triukšmo buvo kilę, tiek visi lakstė, o įdiegtas sprendimas per metus niekam realiai nepadėjo? Tik apgavikų buvimo vietą apytiksliai parodo?
Kiek svarbus vienas procentas?
„Per mėnesį sulaukiame apie 20 tūkst. skambučių iš įrenginių be SIM kortelės. Vien šį rugsėjo mėnesį jų buvo per 12 tūkst. Iš jų tik apie 130 rimtų pagalbos prašymų, į kuriuos buvo reaguota. Taigi – vienas procentas visų skambučių.
Tačiau nors ir vienas procentas, bet tie žmonės skundėsi užpuolimais, konfliktais, nuvykusi policija rado bėdų ir jas sprendė. Didžiausias skirtumas, kad dabar ir šiuo atveju matome apytikres koordinates taip, kaip ir skambinant su numeriu“, – sako Tadas Maroščikas.
Vienas procentas tikrų nelaimių atrodo mažoka, bet ir viena prarasta gyvybė yra per daug. Neaišku, kiek tuo atveju pagelbėjo skambinančiojo buvimo vietos nustatymas, tačiau jei skambutis rimtas, policiją galima bent jau apytiksliai nukreipti ten, kur reikia, nepasikliaujant vien skambinančiojo orientacija.
Viena nauja, kelios senos ir medicininė bėda
Tačiau galimybė priimti skambučius iš telefonų be SIM kortelės sukūrė keistą naują problemą. Kartais pagalbos centras mato, kad skambinama be kortelės, o prašantysis pagalbos teigia, kad jo telefonas yra prijungtas ir turi numerį. Būtų nieko baisaus, tačiau negavę numerio operatoriai negali patys perskambinti nukentėjusiajam, patikslinti, kur jo ieškoti, o taip daroma, jei pokalbio metu akivaizdu, kad skambinantysis tiesiog dabar patiria kažką klaikaus.
„Oi, tikrai būna baisių momentų. Atsiliepi ir girdi ragelyje klyksmus, muštynių garsus, siaubą. Čia padirbėjusi kur kas nejaukiau jaučiuosi eidama per miestą naktį“, – sako Vileišio gatvėje Vilniuje įsikūrusio bendrosios pagalbos centro jaunesnioji specialistė Kristina Naruševič, kuri atsiliepia į skambučius iš Utenos, Panevėžio ir Vilniaus apskrities.
Ši technologinė bėda reakcijos laiko nepailgina. Daugelį šiek tiek erziną priekabūs 112 tarnybos klausimai – ar tik ne vengdami siųsti pagalbą tiek kalba?
„Nėra taip, kad mes atsisakome. Darbuotojams visada akcentuojame – nekalbėkite už policiją ar greitąją. Jei dega – važiuojame. Tik reikia išsiaiškinti, kur dega, dėl to ir tenka klausinėti. Juk jei dega aukštai, reikia kopėčių, jei vanduo toli – cisternų. Jei močiutės barasi, tai viena, o jei ginkluotas užpuolimas – kas kita. Vienam žmogui klaikus siaubas, nes įsidūrė į pirštą, o kitas atrodys abejingas sakydamas apie kažką tikrai klaikaus“, – savo darbo niuansais dalijasi T.Maroščikas.
Labai greitai informaciją gauna ir reaguoja gaisrinės bei gelbėtojų komandos – jų dispečeriai sėdi tiesiog toje pačioje salėje. Policijai operatoriai skambina iškart ir kreipiasi į arčiausiai įvykio vietos esančius poskyrius. Taigi, jei ekipažas ilgai neatvyksta, kaltinti atsiliepusiųjų taip pat negalėtume – ne jie sėda prie vairo, ne jie sprendžia, kur vykti svarbiau, jei automobilių trūksta.
Įdomesnė padėtis su greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Medicinos sistema užsispyrusi kovoja už savo pagalbos tinklo išsaugojimą. Motyvų gal ir yra, bet man kyla vis daugiau klausimų. Kodėl greitosios numerio paslaugai išlaikyti skiriami ligonių kasų pinigai, už kuriuos būtų galima pirkti vaistų? Kodėl žmogus verčiamas įsidėmėti keletą pagalbos numerių? Kas bus kaltas, kai atvažiavęs padėti sužeistajam medikas ten rasti ir sužeidusiuosius ir pats nukentės?
„Dirbame su tuo, bet atskiri numeriai dar yra išlikę. Ir medicinos pagalbos skirtingi įvairiuose tinkluose – „Omnitel“ vienoks, „Bitėje“ ir „Tele 2“ kitoks, o „Teo“ – dar kitos. Šiuo metu medicinos pagalbą aptarnauja aštuonios dispečerinės tarnybos. Dvi jų – Panevėžyje ir Marijampolėje – dirba su mūsų sistema.
Yra dviejų ministrų planas, pagal kurį visos dispečerinės turi būti integruotos į bendrąjį pagalbos centrą. Mūsų vizija tokia, kad galėtume siųsti signalą tiesiai į artimiausią arba tinkamiausią pagalbos automobilį. Tačiau ana pusė to nelabai nori. Tad kol kas mūsų dispečeriai sujungia su jų dispečeriais ir t.t.“, – sako Tadas Maroščikas.
Na, bet kalbos lieka kalbomis, o susitikome, kad paeksperimentuotume. Taigi čiumpu naujutėlį telefoną be SIM kortelės ir išvykstu nežinoma kryptimi – ras mane ar ne?
Vietą rodo. Tik ne visai tą.
Pirmas skambutis iš miškelio netoli Rokantiškių. Vilnius čia pat, tad tikiuosi, kad mano buvimo vietą nurodys gana tiksliai.
„Matau, kad jūs Rokantiškėse, rodo 996 metrų galimą spindulį“, – sako operatorius.
Hmm, ne taip ir mažai. Tačiau nieko nepadarysi – vietos tikslumas nustatomas tik pagal vieną bokštą, prie kurio jungiasi telefonas. Svarbu, kad vietą išties rodo. O jei nenoriu išties atsidurti Rokantiškėse, lieka kuo tiksliau atsakyti į operatoriaus klausimus ir žinau, kad mane netrukus ras.
Kita stotelė prie skardžio – proga pažiūrėti į gražų Vilnelės slėnį. Viskas labai panašu, iš mano pasakojimo operatorė lengvai atspėjo, kur esu. Deja, jei skambinčiau nieko nematydamas, didelė tikimybė, kad pasiųstų policijos ekipažą link Belmonto (mane rodo esantį ten), ir policija atsidurtų kitoje upės pusėje, aukšto skardžio apačioje.
Klausimas, ar galima vietos rodymo tikslumą dar padidinti? Vienas paprastas metodas tiktų, jei skambini nuolat judėdamas. Padėjus ragelį ir vėl surinkus numerį galima tikėtis, kad telefonas prisijungs prie kitoje vietoje esančio bokšto. Tuomet bus aišku, kad greičiausiai esi teritorijoje, kur abiejų bokštų veikimas persidengia.
Išties tiksliai nustatyti vietą pagalbos tarnyba gali tik tuo atveju, jei skambinantysis turi išmanųjį telefoną. Tiesa, tuomet irgi reikės nustatyti ją pačiam.
„Jei žmogus, pavyzdžiui, pasiklydo grybaudamas ir negali papasakoti, kur jis, tada klausiame, ar neturi išmaniojo telefono. Jei turi, paprašome įjungti GPS imtuvą ir atsidarius žemėlapį perduoti mums savo koordinatę. Tuomet viskas aišku ir tikslu“, – sako tarnybos vadovo pavaduotojas.
Iki tikro išmanumo nebetoli, bet...
Galiausiai parodė ir kompiuterį, kuris priima pranešimus tų, kas jau naudojasi pagalbos centro programėle. Deja, kol kas ji tik bandoma, išdalyta testuojantiems žmonėms, tačiau per ją susisiekus jokių netikslumų nebeliks. Koordinatės rodomos beveik idealiai tiksliai, iškart aišku, kokio tipo nelaimė ištiko ir t.t.
Šiek tiek stebina, kad šalyje, kur išmaniųjų telefonų skaičius jau siekia 40 proc., tokia programėlė neįdiegta anksčiau, tačiau matyti, kad ji jau yra, irgi gerai.
Taigi kokia išvada? Pažadas įgyvendintas – kiekvieno skambinančiojo vieta jau matoma. Kažkam gali atrodyti, kad nepakankamai tiksliai, kad JAV tarnybos mato geriau. Tačiau vėlgi klausimas: ar patys sutiktume, kad mus matytų tiksliau – juk visi paranojiškai bijo sekimo. O JAV tas tikslumas pasiekiamas būtent įdiegus į telefonus papildomą įrangą, kuri teoriškai leidžia kažkam sekti kiekvieną.
Žodžiu, tarnyba veikia. Lieka tikėtis, kad bent jau taip pat gerai veiks ir visos tos tarnybos, kurioms mūsų pagalbos šauksmą perduoda jos operatoriai.
