Abi tragedijas sieja vienas bendras dalykas – dingusios juodosios lėktuvų dėžės. Ir vienas, ir kitas įvykis aiškiai parodė, kokia beviltiškai pasenusi ir neefektyvi technologija vis dar montuojama moderniausiuose lėktuvuose.
Iškart po to, kai kažkur virš vandenyno dingo Malaizijos lėktuvas, kurio skrydžio numeris MH370 dar ilgai bus paslapties ir mistikos sinonimas, buvo prabilta apie juodųjų dėžių – tų nedūžtančių ir nedegančių atminties saugyklų, kur kaupiami visi skrydžio duomenys ir įrašai, netobulumą.
Pagamintos jos itin patikimai. Ryškiai oranžinės spalvos dėžės nedūžta, atlaiko milžinišką temperatūrą ir perkrovas, į jas telpa dvi valandos visų pilotų pokalbių ir triukšmų salone įrašų (po to įrašas vėl prasideda iš pradžių trinant seniausius duomenis).
Be to, jose įrašomi tūkstančiai skirtingų lėktuvo techninės būsenos bei aplinkos sąlygų parametrų. Atvejai, kai abi lėktuvo gale montuojamos dėžės būna sudaužomos, itin reti. Jose įmontuotų baterijų pakanka gana ilgai siųsti atpažinimo signalui ir išsaugoti nepažeistą vidinę atmintį. Taigi padaryta viskas, kas įmanoma?
Taip, padaryta viskas, kas buvo įmanoma praėjusio amžiaus vidury. Tiesą sakant, nuo pirmųjų šiuolaikinės juodosios dėžės skiriasi tik tuo, kad įrašas daromas nebe į juostelę, o į kelių terabaitų talpos skaitmeninę atmintį, ir įrašoma daugiau skirtingų duomenų.
Tačiau po katastrofos aptikti juodąsias dėžes ir išgauti jose saugomus duomenis sekasi nė kiek ne geriau negu pirmaisiais pokario metais.
Nieko nestebina, kad, sudužus lėktuvui neprieinamose vietose ar virš vandenyno, jo dėžės paieškos trunka kelis mėnesius, kainuoja milijonus, o aukų artimieji ir pareigūnai visą tą laiką nežino visiškai nieko apie tai, kas sukėlė katastrofą.
Nors koviniais ginklais į keleivinius oro lainerius šaudoma retai, tačiau tai nėra unikalus atvejis. Unikali nebent tik Rusijos, o prieš tai SSRS praktika nudaigoti numuštų oro lainerių juodąsias dėžes.
Pagal pasaulyje įprastą praktiką, juodųjų dėžių įrašus privalo tirti šalies, kurioje įvyko katastrofa, skrydžių saugos pareigūnai kartu su avialinijų bei lėktuvo gamintojo atstovais. Su duomenimis leidžiama susipažinti šalių, kurių piliečiai žuvo katastrofoje, specialistams. Tik kai SSRS 1983 m. numušė Pietų Korėjos lėktuvą su 269 keleiviais, pasaulis to lėktuvo juodųjų dėžių nematė daugybę metų.
Virš Rytų Ukrainos numušto keleivinio „Boeing 777“ juodosios dėžės, atrodo, jau irgi Rusijos rankose. Anot JAV skrydžių saugos specialistų, vien šis faktas paverčia visą jose įrašytą informaciją beverte. Ar bus galima tikėti tuo, ką parodys viena iš kaltinamųjų dėl incidento pusių, kurį laiką palaikiusi tas dėžes be jokios kontrolės? Būtent – juodoji dėžė virs „juodąja skyle“. Šiaip ar taip, ji apsaugota nuo dūžių, bet ne nuo sąmoningo informacijos trynimo ar keitimo.
„Juodųjų dėžių informacija, aišku, nepaliktų jokių abejonių ir pateiktų visiškai tikslius duomenis, kuriuo momentu tai atsitiko, kaip nutrūko įrašas, kokie buvo paskutiniai garsai. Tačiau šį kartą mes turime tikrai pakankamai duomenų iš kitų šaltinių, kuriais ir teks remtis darant išvadas apie šį žiaurų incidentą. Paimtos iš katastrofos vietos ir perduotos Rusijai juodosios dėžės jau nėra patikimas informacijos šaltinis. Juk jei nepasitiki mumis, galėjo pakviesti kartu tirti specialistus iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos – visi puikiai išmano savo darbą“, – komentuodama galimą šios katastrofos tyrimo eigą CNN studijoje kalbėjo JAV aviacijos saugos specialistė.
Tačiau klausant labiau stebina ne blogų žmonių noras nuslėpti savo juodus darbus (ko iš jų dar tikėtis), o duomenų apie skrydį saugojimo įrangos primityvumas. Švelniai tariant, keista, kad pasaulyje, po kurį pradeda važinėti internetu duomenys gaunantys automobiliai be vairuotojo, lėktuvai vis dar naudoja primityvesnę ir silpnesnę ryšio įrangą negu bet kurio jo keleivio išmanusis telefonas.
Kažkodėl niekam nekelia nuostabos, kad lėktuvo salone žmonės gali naudotis greitu internetu, o skrydžių valdymo tarnyba pilotų veiksmams vadovauja ir informaciją iš jų gauna per radijo ryšį, tiesiog balsu. Programėlė, kuri „Android“ telefonu daromą balso įrašą suspaudžia iki kelių megabaitų ir tiesiogiai internetu siunčia į debesies laikmeną, kainuoja gal 20 litų. Pats telefonas kainuoja kaip vienas lėktuvo bilietas.
Tad kodėl niekas iki šiol nepadarė, kad juodosios dėžės įrašomi duomenys būtų nuolat tiesiogiai internetu siunčiami toms pačioms skrydžių valdymo tarnyboms? Dažniausiai girdimas to paaiškinimas – visi dėžėse kaupiami duomenys užima labai daug vietos, tad visa tai siųsti internetu per palydovus būtų labai brangu.
Tačiau jei net nediskutuosime, kokio primityvumo lygio kodavimas tose dėžėse naudojamas, kad dviejų valandų pokalbių įrašai ir įvairių parametrų ataskaitos net be jokio vaizdo įrašo (juodosios dėžės vaizdo kamerų vaizdų neįrašo) užima kelis terabaitus, visada galima pasirinkti ir tiesiogiai internetu siųsti bent ribotą svarbiausių duomenų paketą.
Taip, oro slėgio kairiosios važiuoklės padangoje pokyčius viso skrydžio metu tyrėjas sužinotų tik gavęs tą dėžę, tačiau šūksnius salone „Jis turi bombą“ ar realias lėktuvo koordinates galėtų pamatyti iškart peržvelgę paskutinius pasiųstus duomenis.
Gera žinia yra ta, kad ir lėktuvų gamintojai, ir Europos politikai pagaliau pastebėjo, jog modernios technikos stebuklas – lėktuvas – įstrigo radijo ryšio amžiuje.
Neseniai ta pati kompanija „Boeing“ pateikė patentą tobulinti juodąją dėžę – prie jos būtų prijungiamas paprastas procesorius, kuris atrinktų svarbiausius duomenis ir siųstų juos internetu į duomenų centrą. Aišku, tokiai sistemai prižiūrėti reikėtų papildomų sąnaudų, tačiau prisiminus, kiek jau kainavo dingusiojo lėktuvo paieškos ir kiek dar kainuos ginčai, kas kaltas dėl numušto lėktuvo, tos išlaidos atrodo niekinės.
Europos politikai po skrydžio MH370 lėktuvo dingimo taip pat sunerimo ir pateikė Europos Komisijai patvirtinti griežtesnius reikalavimus juodosioms dėžėms. Jos privalės įrašinėti ne dvi, o 20 valandų pokalbių, o po katastrofos radijo lokacijos signalą siųsti keliais dažniais. Deja, iki informacijos amžiaus Europos politikai, atrodo, dar neišaugo, kokių nors duomenų siuntimu pasirūpinti neįpareigojo.
Lieka tikėtis, kad per ataką Rytų Ukrainoje žuvę žmonės ir sunkumai, kylantys tiriant šią nelaimę, paskatins suvokti, kad šiais laikais ne tik save nufotografavusi gražuolė gali akimirksniu įkelti į internetą nuotrauką su tiksliomis vietos, kur ji nusifotografavo, koordinatėms. Sudėtingų technologijų prikimštiems lėktuvams tai irgi įmanoma.
