Valstybės institucijos ir įstaigos turi begalę įvairių duomenų tiek apie gyventojus, tiek apie verslą, tačiau dažnai pačios panaudoja tik nedidelę jų dalį.
Visa kita dūlėja stalčiuose ar užmirštuose kompiuterių aplankuose, nors šiuos duomenis būtų galima įdarbinti taip, kad jie teiktų naudą.
Ėjo kryžiaus keliais
Lietuvoje yra keli teigiami duomenų panaudojimo pavyzdžiai. Vienas žinomiausių – svetainė „KurGyvenu.lt“, pateikianti informaciją apie nekilnojamąjį turtą (šildymo kainas, oro taršą ir triukšmą, nusikalstamumą, atstumą iki įvairių įstaigų ir t.t.).
Šios svetainės įkūrėjas ir vadovas Andrius Gintalas prisiminė, kad renkant pirmuosius duomenis teko nueiti kryžiaus kelius per valstybines institucijas – prieš kelerius metus apie atvirus duomenis dar mažai kas žinojo.
Prašytojai buvo pasitinkami skirtingai: vienur be didesnių ceremonijų duomenys buvo suteikiami, kitur – ne.
„Mes pradėjome nuo policijos duomenų, nusikalstamumo. Parašėme raštą Vilniaus policijos komisariatui prašydami suteikti duomenis. Buvome naivūs, tikėjome, kad bėdų nekils.
Bet gavome atsakymą: nieko neduosime, čia yra daug darbo, reikia žmonių, susisteminti duomenis.
Tai buvo 2012-ųjų pavasarį“, – pirmąjį nusivylimą prisimena A.Gintalas.
Iniciatyvus jaunimas jau ketino nuleisti rankas, bet nepraėjus nė pusmečiui Lietuvos policija pristatė naują sistemą, kurioje buvo pateikti visi nusikalstamumo duomenys.
Anot A.Gintalo, ar valstybinė institucija paviešins duomenis, labai priklauso nuo jos darbuotojų požiūrio. Vienos yra uždaros ir kreivai žiūri į tokius prašymus, o kitos pačios kreipiasi siūlydamos pasinaudoti jų duomenimis.
Rakto nuo durų neįduoda
Nors dalis valstybės institucijų pateikia savo turimus duomenis viešai, neretai jų formatas nepatogus, ribojamos galimybės juos naudoti pakartotinai.
„Transparency International Lietuva“ projektų vadovas Karolis Granickas teigė, kad dažnai institucijos, prieš suteikdamos duomenis, nori pasirašyti sutartis, kad turėtų galimybę bet kuriuo metu užsukti duomenų čiaupą.
„Šiuo metu dauguma valstybės institucijų neviešina savo duomenų atviru formatu.
Dažniausiai mes matome tik tai, ką valstybės institucijos mums leidžia matyti.
Yra keletas gerų pavyzdžių, tačiau bendra tendencija vis dar lieka uždarumas“, – sakė K.Granickas.
Jo nuomone, valstybės kaupiami duomenys priklauso visiems žmonėms, jie leidžia susidaryti tikrąjį vaizdą apie padėtį šalyje. Todėl jeigu tai nėra valstybės ar komercinės paslaptys ir nepažeidžia asmens duomenų apsaugos įstatymų, duomenys turi būti laisvai pasiekiami visiems.
Trūksta noro ir valios
Duomenims apdoroti ir sisteminti reikia techninių bei žmogiškųjų išteklių.
Tačiau, K.Granicko nuomone, svarbiausios kliūtys – aprūdijęs biurokratinis mechanizmas, noro ir valios stygius. Taip pat nemažai lemia požiūris: valstybinės institucijos dažnai jaučiasi duomenų šeimininkės.
„Jei negalime padaryti duomenų revoliucijos šiandien, tebūnie, tačiau svarbu suprasti atvirumo svarbą ir pradėti atverti turimus duomenis žingsnis po žingsnio. Kai yra noro, atsiranda ir būdų.
Mes neklausiame, ar valstybė atvers savo duomenis visuomenei: mums įdomu, kada ji tai padarys“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, už atvirus duomenis atsakinga Susisiekimo ministerija ir jai pavaldus Informacinės visuomenės plėtros komitetas (IVPK) atvirai reiškia paramą atvirų duomenų idėjai, bet padėtis keičiasi lėtai: „Po daugiau nei trejų metų pokalbių galime paklausti – ar tikrai turime daugiau atvirų duomenų? Aš didelių pokyčių nematau.“
Informacinių technologijų bendrovės Lietuvoje taip pat pasigedo politinės valios ir greitesnių sprendimų.
„Tam, kad būtų įgyvendinta atvirų duomenų strategija, pirmiausia visi valstybės institucijų duomenys turėtų būti audituojami, kad būtų aišku, kokios institucijos kokią informaciją kaupia. Tuomet visos valstybės institucijos turėtų būti įgaliotos teikti informaciją tinkamu formatu tam tikroje bendroje sistemoje, – sakė BDC instituto ekspertas Aleksejus Kovaliovas. – O kol kas Lietuvoje matomos tik pavienės iniciatyvos.“
Iki tobulybės labai toli
Anot IVPK direktoriaus pavaduotojo Ryčio Kalinausko, vertinant Lietuvos įstatymų bazę duomenų pasiekiamumo požiūriu, ji yra gana palanki.
Anot jo, viešojo sektoriaus institucijų tinklalapiuose pateikiama gana daug duomenų, tačiau padėtis nėra ideali.
„Tenka pripažinti, kad didžioji dalis duomenų internetu pateikiama kaip atsakymai į užklausas, fragmentuotais išrašais, mašininiam nuskaitymui nepritaikytu formatu, tarkime, PDF formatu arba HTML puslapiuose.
Kad įstaigos duomenis teiktų rinkmenomis ir atvirais XML, CSV, XLS ar TXT formatais, reikia tam tikrų techninių sąlygų, o tai susiję su papildomomis išlaidomis“, – aiškino R.Kalinauskas.
Trukdžių sukelia ir tai, kad dalis duomenų (nekilnojamojo turto, adresų, juridinių asmenų, transporto priemonių, turto arešto ir kai kurių kitų registrų) privatiems asmenims teikiami už atlygį.
Be to, kadangi įstatymai tiksliai neapibrėžia teisių naudoti gautus duomenis, institucijos pageidauja pasirašyti sutartis, kuriose gali nustatyti nepagrįstų apribojimų.
R.Kalinauskas pripažino, kad atverti duomenų bazes nėra taip paprasta, ypač tais atvejais, kai valstybės institucija turi teisę iš duomenų papildomai užsidirbti.
Šalininkai pernelyg pasyvūs?
IVPK direktoriaus pavaduotojas teigė, kad kol kas atvirų duomenų šalininkai daugiau kalba nei daro: pernai buvo sudaryta galimybė visiems asmenims teikti pageidavimus ir pasiūlymus šiuo klausimu, tačiau iki šiol šia galimybe niekas nepasinaudojo.
Vyriausybės 2012–2016 metų programoje numatoma parengti viešojo sektoriaus duomenų ir informacijos naudojimo atvirąją licenciją, sukurti centralizuotą prieigą prie viešojo sektoriaus duomenų.
Aktyvesnių darbų numatoma imtis gavus 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, o Susisiekimo ministerija šiai sričiai yra numačiusi skirti iki 30 mln. litų.
Galima nauda – trilijonai litų
Praėjusiais metais IVPK atliko ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų apklausą. Jų buvo prašoma nurodyti, kaip pasirengta atverti savo valdomus duomenis, kokia padėtis šiuo metu ir kokia numatoma perspektyva.
Sulaukta įvairių atsakymų – nuo teiginių, kad institucijos neturi atvirų duomenų, iki tvirtinimų, kad jos jau teikia jų gana daug atviru formatu ir rengiasi plėsti apimtį.
„Institucijos neturi aiškių prioritetų, nežino, ar visa jų valdoma informacija yra paklausi“, – sakė R.Kalinauskas.
Europos Komisijos vertinimu, duomenų atvėrimas ES galėtų sukrauti papildomus 40 mlrd. eurų kasmet.
O neseniai atlikta „McKinsey“ studija rodo, kad atviri duomenys gali duoti iki 12,5 trilijono litų ekonominės naudos visame pasaulyje kasmet.
Pasaulyje atvirų duomenų iniciatyvos yra labai plačiai remiamos ir įgyvendinamos. Atvirų duomenų projektų lyderiai Europoje – Didžioji Britanija, Nyderlandai, Suomija, pasaulyje – JAV ir Australija.
