Šių metų konferencijos „Login“ veidu tapęs pagrindinis pranešėjas Lietuvoje stebėjosi viskuo: mūsų šalimi, žmonėmis, jų idėjomis ir net... vardais.
„Ged... Deja, negalėsiu tokios pavardės ištarti. O koks tavo vardas?“ – pasiteirauja M.Cooperis. „Gediminas ir yra mano vardas. Pavardės gal net nesakysiu...“ – nusišypsau ir trumpai papasakoju apie bendravardį kunigaikštį. Kadangi laikas spaudžia, pereiname prie interviu.
– Mačiau, kaip vaikščiojote po „Login“ konferenciją, bendravote su jos lankytojais. Apie ką su jais šnekėjotės?
– Mane domina įvairūs dalykai. Kai atvykstu į šalį pirmą kartą, kaip dabar, man labai įdomu pažinti žmones ir jei galiu praleisti daugiau nei kelias minutes su žmogumi, pasidomiu juo – kaip ir jūsų klausinėjau. Tai nuostabu. Lietuviai yra kitokie.
– Ar pamatėte čia kažką įspūdingo, nematyto?
– Gyvenimo esmė yra idėjos, nauji dalykai. Taigi viskas, ką pamatau, man yra nuostabu. Vienas iš čia matytų įdomių dalykų – ūkininkavimas miestuose (Berlyno kompanija „ECF Farmsystems“ konferencijoje pristatė savo idėją – efektyvų ir išteklius taupantį aukštos kokybės žuvies ir daržovių auginimą miestuose – aut. past.). Tai kažkas kitokio, kažkas naujo. Dar girdėjau vyriškį, kuris sakė pranešimą apie „Facebook“ problemas. Tai informacija, kurios aš nežinojau. Aš lankiausi „Facebook“ ir praleidau su jais šiek tiek laiko – tai yra puiki organizacija. Bet jie man neužsiminė apie savo problemas. O jie tokių tikrai turi.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš dalyvauju tokiuose renginiuose visame pasaulyje – man labai patinka susipažinti su žmonėmis, juos pažinti. Tai mane įkvepia.
– Esate geriausiai žinomas kaip mobiliojo telefono išradėjas. Pirmąjį skambutį juo atlikote 1973 metais, tačiau kada pats įsigijote savo pirmą mobilųjį telefoną, kada juo pradėjote naudotis?
– Aš turėjau automobilinį telefoną. Kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti...
Tuo metu mobilieji telefonai veikė ne itin gerai. Be to, vėliau nebedirbau „Motorola“ kompanijoje, todėl jie man telefono nepadovanojo. Mobilieji telefonai kainavo 4 tūkst. dolerių, o automobiliniai telefonai – 2900 dolerių.
– O kada automobilinį pakeitė jūsų išradimas?
– Tiesą sakant, nežinau, reiktų pagalvoti... Maždaug 1987 metais „Motorola“ padovanojo man savo pirmą sulenkiamą telefoną – atrodo, tai buvo „MicroTAC“. Ko gero, tai ir buvo pirmas mano telefonas. Man atrodo, aš neturėjau „Motorola DynaTAC“, nors ne tik jį sukūriau, bet ir sugalvojau jo pavadinimą. Bet nemanau, kad turėjau jį.
– Pirmiausia, ko gero, dažniausiai skambinote į laidinius telefonus ar automobilius. Kada pastebėjote, kad dauguma jūsų draugų jau turi mobiliuosius?
– Praėjo ne mažiau nei dešimtmetis. Maždaug 1992–1993 metais JAV buvo kokie keli milijonai mobiliųjų telefonų, o šalyje tuomet gyveno apie 250 mln. gyventojų. Taigi net tuomet jų nebuvo tiek jau daug. Ko gero, artėjant 2000-iesiems buvo pasiektas taškas, kai mobilieji telefonai tapo vartotojų elektronika – daiktais, kuriuos turi net kaimynai.
– Mobiliojo ryšio kainos krenta, vartotojai moka vis mažiau, bet operatoriai vis dar tikisi, kad žmonės naršys daugiau, o mobilusis internetas atneš daugiau pajamų. Kaip manote, ar taip ir bus?
– Tam, kad įvyktų tai, ką jūs siūlote, paslaugų kainos turi mažėti. Jei operatoriai nenaudos naujų technologijų, jiems nepavyks to pasiekti. Vartojimas išaugs, o norint aptarnauti didesnį srautą reikės didesnio tinklo – tai yra uždaras ratas, neduosiantis pelno. Sprendimą tam siūlo kompanija, kurią aš įkūriau prieš 20 metų. Ji kuria tobulesnes antenas, kurios gali aptarnauti daugiau žmonių, taigi nereikia diegti vis daugiau antenų. Jei operatoriai sugebėtų sumažinti tinklo išlaikymo kainą, problemos, ko gero, išsispręstų.
– Savo pranešime minėjote, kad išmanieji telefonai nėra revoliuciniai įrenginiai. Ką manote apie dėvimus įrenginius – išmaniuosius laikrodžius, išmaniuosius akinius ir pan.?
– Esu tikras, kad jau žinote, koks bus mano atsakymas. Tai taip pat nėra revoliuciniai įrenginiai – revoliuciniai yra tik tokie dalykai, kurie pakeičia žmogaus gyvenimą. Jei tai pagerina jūsų gyvenimą, prailgina jį, padaro jus laimingesnį, sveikesnį, turtingesnį – tai yra svarbūs dalykai. Patys įrenginiai yra tik priemonės. Sėkmingi įrenginiai yra tie, kurie padaro jūsų gyvenimą geresnį.
Aš turiu visus nešiojamus įrenginius, kokius tik galima nusipirkti, ir iki šiol neradau tokio, kurį naudočiau. Tarkime, kai nusipirkau „Sony“ išmanųjį laikrodį – jis man kainavo kelis šimtus dolerių – nešiojau kelias savaites, bet jis nedavė naudos.
– Jūsų dažnai prašo prognozuoti, numatyti, įsivaizduoti. Aš to neprašysiu, o pasiūlysiu... atjaunėti: kaip manote, ko imtumėtės, jei būtumėte mano amžiaus ar jaunesnis?
– Ko gero, tai vienintelis klausimas, kurio negaliu atsakyti. Man gyvenime labai pasisekė. Norėčiau pasakyti, kad taip viską ir planavau. Bet iš tiesų aš esu vienas didelis atsitiktinumas. Man labai pasisekė, kad dirbau „Motorola“ kompanijoje, buvau jaunas, labai smalsus, mano tėvai leido man daryti tai, ką noriu. Aš visą gyvenimą praleidau svajodamas ir man labai pasisekė, kad, atsitiktinai, nutiko labai daug puikių dalykų.
Atsisveikindamas M.Cooperis pasiūlė su juo susisiekti el. paštu, tačiau įteikdamas savo vizitinę kortelę prisiminė, kad... neatskirs mano vardo. Pažadėjau prisegti ir nuotrauką. „Puiku. Bet tikrai, ar kiti žmonės gali ištarti tavo vardą?“ – pasiteiravo M.Cooperis, žiūrėdamas į priėjusią „Login“ viešųjų ryšių atstovę. „Žinoma – Gediminas!“ – nusišypsojo ji.
