„Tikrasis iššūkis yra prijungti paskutinį milijardą žmonių. Prijungti dar vieną milijardą yra paprasta. Tačiau paskutinis milijardas bus ne tie, kurie dėl skurdo negali sau leisti interneto, o tie, kurie gyvena atokiose vietose, toli nuo civilizacijos“, – TED konferencijoje Vankuveryje (Kanada) kalbėjo Nicholas Negroponte.
„Skurdą sukėlė mūsų visuomenė. O aš kalbu apie žmonių grupes ir tauteles, kurios nėra tokie skurdžiai – jos tiesiog gali būti primityvios.“
Kai įsivaizduoji Amazonės indėnus, įkeliančius į „Facebook“ savo nuotraukas su naujomis skruostus perveriančiomis lazdelėmis ar siūlančius parduotuvėje „Mano drabužiai“ įsigyti panešiotą palmės lapų sijoną, norisi krizenti. Tačiau jei rimtai, kas žino kokie netikėtų idėjų, kitokios pasaulėžiūros, filosofijos ar vizijos klodai slypi kai kurių mums nepažįstamų tautų sąmonėje?
Internetas lyg nervų siūlai sujungia žmoniją ir paverčia ją vienu kūnu – leidžia suprasti tuos, kurie atrodė svetimi, susieja tuos, kurie buvo nepasiekiami. Tad lyg ir logiška siekti, kad visos žmonijos dalys būtų sujungtos šiuo nervu. Juolab kad, anot N.Negroponte, tai būtų visai nebrangu.
Jo skaičiavimais, prijungti 100 mln. žmonių prie interneto kainuotų apie 2 mlrd. dolerių. Už tą sumą būtų galima paleisti vieną interneto ryšį palaikantį palydovą, pastatyti Žemėje milijoną retransliuojančių stočių, išdalyti 10 milijonų planšetinių kompiuterių ir užtikrinti sistemos veikimą 10 metų.
„Du milijardai dolerių yra suma, kurią JAV Afganistane išleidžia kiekvieną savaitę. Tad jei už tokią sumą galime suteikti internetą visai žmonijai, privalome tai padaryti“, – kalbėjo pranešėjas.
N.Negroponte patvirtino, kad jau rengiamas detalesnis interneto teikimo per palydovą planas, tačiau kol kas partneriai nepanoro, kad jis juos minėtų. O jei manote, kad Nicholas yra tiesiog fantazuotojas, labai klystate – konferencijose TED jis dalyvauja daugybę metų ir per tą laiką įrodė, kad moka puikiai atspėti ateitį.
Kadaise jis kalbėjo ir demonstravo „MIT Media Lab“ sukurtus liečiamųjų ekranų, kiekvieną posūkį nurodančios navigacijos sistemų, dėvimųjų kompiuterių ir realų gatvės vaizdą rodančių žemėlapių prototipus. Visa tai vėliau virto realybe.
Tiesa, tai, kaip plėtojasi daiktų internetas, vyrą gerokai nuvylė:
„Tai atrodo patetiška. Ne išmanieji telefonai turi valdyti daiktus, o patys daiktai tapti išmaniaisiais. Pavyzdžiui, orkaitė turėtų atpažinti, ką į ją pašovėme, ir paruošti tai pagal savininko skonį.“
Na, tiek to – palaukime, kol jis prijungs prie interneto tuos aborigenus, o tuomet tegul jau jiems ir aiškina, kad ugnį išgaunanti lazdelė, prijungta prie interneto, turėtų pati nurodyti šeimininkui, kokiu greičiu ją sukti, kad įsižiebtų ugnis.
